QUOTE(Digse @ 2011 10 30, 17:40)
kas iš būtų to, kad užgyvenau namą? Visą gyvenimą dirbau, paskolas mokėjau, remontus dariau? Visai neteikia džiaugsmo toks gyvenimas... Kad būtų ką vaikams palikti? Vaikai tikriausiai parduotų ir pinigus pasidalintų
Aš esu už gero, suremontuoto buto nuomą, manęs negąsdina persikraustymai, nes aš turiu mažai daiktų ir neprisirišu prie materialių dalykų, nei prie vietos, nei prie sienų. Būna, kad ir 10 ir daugiau metų žmonės vienam bute pragyvena. O kadangi noriu likti gyventi mieste, o ne kaime, tai ir nesėkmei ištikus, kad reikia persikraustyti, rasčiau kur nesunkiai, juk ne Balbieriškis. 


Nesivelsiu į beprasmes diskusijas, nes jos tikrai beprasmės. Vaikus auginkim kiekviena pagal galimybes ir norus, svarbiausia, kad užaugtų žmonėmis

Ir labai pritarsiu Digsei. Mes taip pat atsikratėme visų daiktų, liko minimaliai, tad kraustytis galiu n kartų ir visai man diskomforto nėra, atvirkščiai - aplinką pakeisti kartais kaip tik norisi. Ir aš už tai, kad žmonės būtų laimingi, kas jau kaip ir kur tą laimę ras nesvarbu. Mums, asmeniškai, remontai, paskolos tikrai nėra laimė (bet čia mums, o jums tai laimę - valio valio)

Pvz; mes šiuo metu ale nieko neturėdami (kai kurių dalyvių suvokimu), bet tokie laimingi nebuvome gyvenime. Ech, kad ta laime dar eitų pasidalinti, tai tikrai dalinčiausi negalvodama. Esame sveiki gyvi, niekam neskolingi, juodai dienai atsidėta pakankamai ir žinoma čia santaupoms neriba, kai bankams mokėti nereikia.
Smagu už tas kurių vaikai turės tėvų paliktus namus ir butus, mūsiškiams tikiuosi užteks beribės tėvų meilės, o užaugę galės įsigyti ko širdis geis: namą, kotedžą, butą ir t.t...
Papildyta:
QUOTE(Shliopke @ 2011 10 30, 18:24)
Kiekvienas turi teise i tai, ko nori, gyvena kaip nori (is dalies) ir t.t.

