Sveikos sveikos sveikos!!!
Su nekantrumu atkulniavau pas jus!

Pailsėjus, numigus gerų pietų... Šįryt nuo 5 nebėjo užmigti. Vis galvojau apie susitikimą su mažuoju gyventoju. Kad tik viskas gerai, kad tik gera papasakotų.. O ko tiek nerimavau? Ech, tie žmonės.. Jie galingi gražių minčių užkratai! Ir dar artimiausieji, žinoma...

Tai mama klausinėja, ar dar nesispardo, tai draugė spokso "ieškodama" pilvo ir galų gale užvožia: "TAI KUR TAS TAVO PILVAS?!". Tai artima auklėtoja-draugė "jau turėtų matytis! Nesispardo dar???". O Dieve galvoju...

Visi kišasi... Ir grįžus namo išgyvenu tuos pasakymus... Na, taip, nesimato akivaizdžiai to pilvo, moku apsirengti ir atrodau ne su arbūzu (juk dar ne laikas arbūzui!), bet pilvelis pūpso! Apvalus melioniukas - kaip sako mylimasis. Taip, spardosi, bet aš to nejaučiu dar (taip pasakiau ir akušerei šiandien, kai ši paklausė, ar NEJUDA.Atsakiau, kad juda ir dar kaip, bet dar nejaučiu!)! Dariau tvarką - prašiau visų liautis spoksoti ir klausinėti KUR TAS PILVAS. Ir man palengvėjo, ir nurimau, ir artimieji susigėdo.

O dabar prie esmės.
Buvom šįryt apžiūrai. Matėm savo spurdaliuką lialią (taip ginis vadino). Laikas atitinka tiksliai 19sav.

Ir... bus
Garbaniukė!!!

Visu gražumu pasirodė su savo dviem bulkytėm

ir niekaip ginis neberado trijų dalių...

O jau spurdėjimas! O bėgimas! Ir šypsojosi (sakė ginis taip: "lialia šypsosi ir nusprendė bėgt.."), ir makaliūzinosi. Gražios kojytės! Aiškiai matoma širdutė... Kojytės įsiminė labiausiai - pėdutės, blauzdelės... Vyras net šūktelėjo - "matau mergytę! Čia mergytė!Kokia aktyvi! Visa į mamą!".

Ir juokas, ir džiaugsmas begalinis...
Sveria apie 300g ir papasakojo vien gera.
Išėję nesitvėrėm nuostaba, laime... Apsikabinę ir juokėmės, ir verkėm.. Nes visi iki vieno "paišė" veide berniuką. Net raganiškų savybių turinti draugė šimtaprocentiniai savimi pasitikinti bičiulė vis tą "berną' lipino.

O aš giliai dūšioj krizenau, kad viskas bus kitaip. Jaučiau, kad bus mergytė - vyro svajonė... Garbanė rudom akim...
Daug kas mano, kad berniukas, nes vaikštau visa graži ir ryški.

O aš prieštarauju tai nuomonei, kad negraži - tai gims mergytė. Čia nuo savijautos priklauso, medžiagų pakankamumo, kraujo būklės, galų gale psichinės sveikatos, optimizmo. Degu ugnele iš vidaus, nešu fakelą ryžto, jėgų, nepasidavimo, džiaugsmo kiekviena dienele, išgyventa jau trise... O ir tyrimai geri ( šlapimas pavojaus nebekelia.

Stropiai geriu skystimų.

), ir rūpesčio daug, ir Vyro Meilės... Viskas sužadina toje besilaukiančioje moteryje, visas ugnies kerteles. Dėl to ir šypsaus dažniausiai, ir nerimą moku greit nuslopinti, ir laukimo pilnos akys!
Štai tokios mano naujienos... Neįtikėtina, nepakartojama...Kai ekrane gali išvysti savo stebuklą, savo lėlytę... Neina patikėti, kad tiek greitai tas laikas skuodžia, ir kaip toji gamta augina mūsų vaikutį many...
Jau kaip ir pusė kelio nueita... Duokdie tokios pat sveikatos, energijos, geros savijautos taip ir toliau.
Viskas. Išsišnekėjau kažkiek...