QUOTE(Adatėlė @ 2009 12 21, 14:43)
Vovere74--teisingas Tavo poziuris
as irgi visada bunu nepatenkinta savais darbukais ir randu prie ko prikibti--bet tai ir gerai--reiskia yra vietos tobuleti-ir judeti i prieki
O fotkint reik is tikro moket-kad nekraipytu tikro vaizdo--uz tai mane dukra visad bara
Ačiū, man labai svarbu kitų nuomonė ir palaikymas, bet labai svarbu ir savo pačios nusiteikimas
Fotografuot nemoku. Faktas. Turiu draugę fotografę, kuri daro tiesiog neįtikėtinai nuostabias nuotraukas, mano draugės jos fotosesijos rezultatus vadina antidepresantais
Bet va lėlių fotografuot jai nesigauna. Nes labai jau specifiška.
QUOTE(pavonija @ 2009 12 21, 14:45)
O kartais supykti ant savęs visai neblogai
, kaip postūmis būna, na jau tavo entuziazmo daryti judėti į priekį tai dažna galėtų pavydėti
, neužgesink savo kibirkštėlės
Ačiū labai, reikia kartais, kad kažkas įspirtų į sėdimąją, arba, kad pastumtų švelniai į priekį. O kartais reikia, kad tiesiog už ausų traukte ištrauktų.
QUOTE(Tei @ 2009 12 21, 16:00)
na žinai kam kam, o tau tai tikrai ant savęs pykti nėr ko. Su kiekviena lėle tu darai akivaizdžią pažangą ir judi primyn, kas yra tikrai pagirtina ir sektina
Papildyta:
o beje kas liecia disproporcijas - stai vieno zymau Rusijos lelininko lele - zmogui tiesiog patinka ilgi kaklai ir trumpos kojos, ir nieks nedrista kabinetis
Александр Лузанов
Ačiū ir tau. Aš juk ir pati matau koks skirtumas tarp pirmųjų ir paskutiniųjų lėlių. Bet vat vis kalu save prie sienos kai pasižiūriu į kitų tiesiog tobulus darbus jau nuo pat pirmos lėlės. Suprantu, kad visi skirtingai mokomės, tobulėjam, judam į priekį arba ne. bet tas supratimas nublanksta prieš savimeilę. Sunku darosi visada vilktis gale. Žinau, esu pesimistė, jei būčiau optimistė tai sakyčiau valio, eidama paskui visus susirinksiu kas liks, o kadangi esu pesimistė tai atrodo, kad nesugebėsiu aplenkt priešais einančių. Laimė esu dar ir užsispyrusi nesvietiškai
Tai net ir paskutinė eidama nė už ką nesutiksiu sustot
O va nuotraukoje iš ties keistos proporcijos. Ilgas kaklas dar kažkaip įprastai atrodo, daug tokių mačiau, bet tos kojytės
Kita vertus - akį traukia kaip reikiant. Kai tiek daug puikių menininkų ir jų darbų, kažkuo išsiskirti, patraukti darosi vis sunkiau.
Aš va padarau lėlę, drebu kelias dienas kol ryžtuosi ją parodyt. Džiaugiuosi po to kaip mažas vaikas, ypač gerų žodžių sulaukus. Bet va pastabos, kritika....Po truputį pradeda liūdint ir lėlė pradeda nebepatikt 
Atrodo, kad niekada nesulauksiu to momento kai mano darbelį tik girs ir nebus prie ko prikibti... Va ir dabar, jau tas periodas kai darosi ant savęs pikta ir nebenoriu net pagalvot apie lėlių kūrimą, norisi viską mest į šoną. Bet laimė, žinau, kad ateis tuoj toks pyktis, kuris varo į priekį. Dar palauksiu ir supykus ant savęs imsiuos darbo. Aš turiu įveikt tas nelemtas klaidas, turiu išmokt...
