Net ir dabar kai močiutės apsipykę tarpusavyje, o pas mus atsirado mažylis, mes nekeisim tradicijos... Vis tiek mano nuomone, komercinė šventė čia yra tik parduotuvėms ir tiems kurie joje įžvelgia tik progą kažką gauti, o ne duoti...
Suprantu, tas moteris, kurioms ši šventė asocijuojasi su praradimu arba prieš jas netikėtai su giminėmis apsipyksti. Tačiau man visada buvo Kalėdos šventas dalykas. Pas mus gal ir nėra tokių giliai įsišaknijusių tradicijų, bet seniai jau papratę, kad kūčias švenčiame pas prosenelę (na ne kaimas, bet panašu į užmiestį - krosnis, šienas ir t.t.). Visas tas pasiruošimas prieš Kūčias džiuginantis, nesvarbu, kad reikia daug supirkti, sutvarkyti, paruošti valgyti ir t.t. Vieną kartą metuose galima pakentėti
Net ir dabar kai močiutės apsipykę tarpusavyje, o pas mus atsirado mažylis, mes nekeisim tradicijos... Vis tiek mano nuomone, komercinė šventė čia yra tik parduotuvėms ir tiems kurie joje įžvelgia tik progą kažką gauti, o ne duoti...
Net ir dabar kai močiutės apsipykę tarpusavyje, o pas mus atsirado mažylis, mes nekeisim tradicijos... Vis tiek mano nuomone, komercinė šventė čia yra tik parduotuvėms ir tiems kurie joje įžvelgia tik progą kažką gauti, o ne duoti...
QUOTE(orile @ 2009 12 09, 22:56)
Net nežinau kodėl, bet nuo pat vaikystės man džiaugsmo neteikia jokios šventės, net ir Kalėdos 
Kai pagalvoju, net nupurto nuo visų pasiruošimų, dovanų pirkimų ir dirbtinių šventinių ritualų 
Kai pagalvoju, net nupurto nuo visų pasiruošimų, dovanų pirkimų ir dirbtinių šventinių ritualų susidaro ispudis kad labai nelaiminga buvo jusu vaikyste, niekas niekada nesuteike jums pasaku pasaulio su paslaptimis ir svenciu dziaugsmu...
uzuojauta, ka cia bepridursi...
QUOTE(orile @ 2009 12 09, 20:56)
Net nežinau kodėl, bet nuo pat vaikystės man džiaugsmo neteikia jokios šventės, net ir Kalėdos Kai pagalvoju, net nupurto nuo visų pasiruošimų, dovanų pirkimų ir dirbtinių šventinių ritualų
Kai pagalvoju, net nupurto nuo visų pasiruošimų, dovanų pirkimų ir dirbtinių šventinių ritualų Man tas pats buvo. Nekenčiau švenčių, ypač Kalėdų...
Tačiau dabar jaučiu, kad ši šventė šiek tiek reabilituojasi
Mano mažojo stebuklo dėka. Ačiū jam už tai.
Mieloji, kuri rašėte, jos vieną tėvų palaidojot per Kalėdas, kitą gi per Velykas... Toks retų rečiausias sutapimas negalėjo "atsitikti šiaip sau". Ne kad liūdėtumėt Jūsų tėveliai (amžiną jiems atilsį) norėtų, o kad būtent Jūsų gyvenime šios dvi gražiausios šventės taptų ir PRASMINGIAUSIOS: žiemą gimė Išganytojas - tai turėtų paskatint Jus gyventi džiugiai, pavasarį prisikėlė Kristus - tai turėtų suteikti jums tikrojo tikėjimo gyventi ir amžinybėje. Būtinai apmąstykit. Tėvai meldžiasi už Jus, kad jų vaikas vaikščiotų žemėje teisingu ir tikruoju keliu, kurį savo mirtimi per šias didžiąsias šventes pačiai ir nurodė. Na, o jei ir paverksit švenčių metu, prisiminusi savo brangiuosius, tebus tai nuskaistinančios, šviesios ašaros, atnešančios palengvėjimą ir naują viltį. Dievui mirusių nėra - Dievui visi gyvi.
Kitoms mergaitėms, kurios pyksta, barasi, nežino ko nori, blaškosi, pamina po kojų, piktinasi, nekreipia dėmesio, suniveliuoja, neigia... o iš tikrųjų ŠIRDYJE LIŪDI... leiskit jums patarti kaip mama kad patartų: pirmiausia, PAMIRŠKIT SAVE (taip nuginkluosit puikybę - didžiausią iš nuodėmių, iš kurios kyla visos kitos), tiesiog visiškai pamirškit - tuomet jums nereikės naujos suknelės, svečių, dovanų, eglės; jei jums, nesvarbu dėl kokios priežasties labai blogai - SUSIRASKIT TĄ, KAM BLOGIAU NEI JUMS ir padėkit jam, pvz, iškepdamos sausainukų kiek pykstančiai ant jūsų tetai ar numegzkit kepurę snarglėtam apleistam kiemo vaikui ir įbrukite, kai lėks kada pro šalį, ir tuomet viduje taps šviesu ir šilta, ir parduotuvių šurmulys ar valgių ruošimas paknopstom kažkur nutols ir nebeerzins, nesudrums po truputį užpildančios tylos viduje (juk tik tyloje ateina atradimai ir stebuklai), o tuomet - svarbiausia - prisiminkit, KIENO tai šventė, KAS tą dieną yra visa ko centras ir (prisimenat, jog reikia pamiršti save, net jei tą dieną - tavo pačios gimtadienis?) užsimerkus pastovėt užvertus galvą ir ištiesus rankas temstant lauke ar tiesiog kambaryje, o gal paprasčiausiai pravirkti, o paskui plačiai nusišypsoti: tikiu, jog pajusite tikrąjį Kalėdų džiaugsmą, nes BŪSITE ATRADUSIOS TIKRĄJĄ KALĖDŲ PRASMĘ.
Kitoms mergaitėms, kurios pyksta, barasi, nežino ko nori, blaškosi, pamina po kojų, piktinasi, nekreipia dėmesio, suniveliuoja, neigia... o iš tikrųjų ŠIRDYJE LIŪDI... leiskit jums patarti kaip mama kad patartų: pirmiausia, PAMIRŠKIT SAVE (taip nuginkluosit puikybę - didžiausią iš nuodėmių, iš kurios kyla visos kitos), tiesiog visiškai pamirškit - tuomet jums nereikės naujos suknelės, svečių, dovanų, eglės; jei jums, nesvarbu dėl kokios priežasties labai blogai - SUSIRASKIT TĄ, KAM BLOGIAU NEI JUMS ir padėkit jam, pvz, iškepdamos sausainukų kiek pykstančiai ant jūsų tetai ar numegzkit kepurę snarglėtam apleistam kiemo vaikui ir įbrukite, kai lėks kada pro šalį, ir tuomet viduje taps šviesu ir šilta, ir parduotuvių šurmulys ar valgių ruošimas paknopstom kažkur nutols ir nebeerzins, nesudrums po truputį užpildančios tylos viduje (juk tik tyloje ateina atradimai ir stebuklai), o tuomet - svarbiausia - prisiminkit, KIENO tai šventė, KAS tą dieną yra visa ko centras ir (prisimenat, jog reikia pamiršti save, net jei tą dieną - tavo pačios gimtadienis?) užsimerkus pastovėt užvertus galvą ir ištiesus rankas temstant lauke ar tiesiog kambaryje, o gal paprasčiausiai pravirkti, o paskui plačiai nusišypsoti: tikiu, jog pajusite tikrąjį Kalėdų džiaugsmą, nes BŪSITE ATRADUSIOS TIKRĄJĄ KALĖDŲ PRASMĘ.
O aš tai per gyvenimą pastebėjau, kas nemėgsta Kalėdų. Man pačiai tai buvo neįtikėtinas dalykas, kad yra tokių žmonių, bet kai sužinojau, kai iš arti pastebėjau jų gyvenimą, man daug kas paaiškėjo, ir pasidarė visai suprantama, kodėl jie jų nemėgsta.
O nemėgsta kalėdų:
1. tie, kurie užaugo nedarniose šeimose, kuriems šalia kalėdinių dovanėlių ir šventinės ruošos tekdavo kęsti barnius, irzlumą, tėvų tarpusavio konfliktus, arba paauglystėje buvo labai didelė tėvų kontrolė, dė to kylantys konfliktai su jais- kuriuos šventinis šurmulys tik sustiprina.
2. tie, kurių šeimos tarpusavio santykiai nuo vaikystės pernelyg kontrastuoja su tikrąja kalėdų prasme- tokie žmonės lyg ir mato, kad šeimos nariai keičiasi dovanėlėm, puoše eglę, gamina maistą- bet šalia to esantys nedarnūs santykiai, konfliktai, giminių apkalbinėjimas, pastovus grubumas vieni kitų atžvilgiu sudaro įspūdį, jog tos dovanėlės ir patiekalai tėra beprasmė saldi agaulė, apsimetimas, neatspindintis nieko tikro, nieko nuoširdaus. Tokie žmonės užauga išsiugdę stiprią ironiją ir skepticizmą įvairių , šiaip jau gražių tradicijų atžvilgiu, jiems tokie dalykai atrodo tik daug išlaidų ir nervų kainuojanti veidmainystė- todė jiems ypač sunku rūpintis dovanėlėmis, šventiniu stalu, atvirukais. Dovanos niekada nepataisys baisių tarpusavio santykių- jos yra skirtos tik paryškinti, pažadinti iš kasdienybės letargo jau esamus gerus santykius, kad atsirastų proga jais (jau esamais gerais santykiais) pasidžiaugti. Todėl nedarniose šeimose (o ir bet kur kitur) jos santykių iš esmės nepakeičia. Šeimose, kur būtent abu sutuoktiniai KASDIEN aukojasi vienas dėl kito, neperžiangia ribų pykdamiesi, kasdien reiškia meilę darbais, žodžiais, kiekvienu gestu- tokiose šeimose žmogus neįsižeis, neįsiskaudins net jei negaus tais metais dovanėlių iš artimiausių- arba jei gaus pigią, labai kuklią, "iš maksimos"- jam iki kalėdinės nuotaikos visiškai užteks bučinio ir elementarių , banalių žodžių "su šventom Kalėdom"- nes jis puikiai žino, kad tai, ką jo šeima daro dėl jo kasdien per visą gyvenimą, yra šimtą kartų daugiau ir sunkiau, reikalauja daug daugiau pasiaukojimo nei kartą per metus nupirkti brangią ar išradingą dovaną. Žmonės iš nedarnių šeimų nebuvo apdovanoti ta meile, tuo kasdieniu pasiaukojimu dėl jų, todėl juos ypač žeidžia "netikusios" dovanos- jie labai jautrūs nekruopščiam supakavimui, dovanų kainai, jų įteikimo būdui ir formai- nes dovanos jiems turi kompensuoti meilės trūkumą- meilės, kurios niekada nebuvo, arba buvo nepakankamai- todė jiems susidaro veidmainystės įspūdis, o menkiausi dovanos "trūkumai" tokiam žmogui atrodo kaip tikrų tikriausias įžeidimas, rimtai gadinantis šventinę nuotaiką- jis nepasitiki žmonių nuoširdumu, todėl visos jam dovanojamos dovanos atrodo nenuoširdžios, "tik iš pareigos" ar net įžeidžiančios (jei yra nebrangios- jam atrodo, kad tai atsainumas, jei pernelyg brangios- kad dovanotojas pataikauja turėdamas nešvarių tikslų, norėdamas papirkti, kad vėliau galėtų pasinaudoti). Be to, jam pačiam yra sunku dovanoti dovanas, nes nepasitikėjimas žmonėmis, nedarnių santykių išugdytas skepticizmas verčia jį manyti, kad jo dovana nebus įvertinta, kad o paties niekas nevertina ir nebrangina, todėl ir jo dovana nieko nereikš- todėl tokie žmonės ypač linkę dovanoti tik iš "pareigos", ir rinkdami dovaną balansuoti tarp liūdesio ir ironiško apmaudo, nepasitikint žmonių nuoširdumu- ir tarp bandymo galvoti apie tą žmogų, sukaupti paskutinius pasitikėjimo ir meilės likučius. Taigi, žmonės iš nedarnių šeimų yra labai priklausomi nuo ritualų, dovanų, sveikinimų kokybės ir kiekybės arba neturi nuoširdaus dovanojimo patirties- nes kas iš to, kad tėvai viens kitam dovanoja kalėdines dovanas- jei jie kasdien keikia vienas kitą necenzūriniais žodžiais, jei tarp jų yra neištikimybė ir visokios rimtos nuoskaudos
...
4 Tėvų šeima buvo visai darni, bet tėvai neatsinešė tradicijos Kalėdų laikui skirti pakankamai dėmesio- neturėjo pakankamai laiko užsiimti su vaiku, būdavo pastoviai pavargę nuo darbų arba šiaip tingėjo kurti vaikui stebuklo atmosferą, neskirdavo dėmesio tokiems dalykams, kaip įtikinamai sudaryti įspūdį Kalėdų senelio egzistavimu, kaip sukurti paslaptingą laukimo atmosferą namuose, kaip pasėpti dovanas, negamino patys patiekalų, nepauošė eglutės, neaiškino Kalėdų prasmės arba visa tai darydavo atsainiai- ir toks vaikas užaugo be sentimentų Kalėdoms. Jam jos- bereikalingų išlaidų ir betikslio nuovargio metas. Iš kur aš- iš savo vaikystės- sakė Mažasis Princas.. Šilumos trūkumas šeimoje visad padaro savo..
5 Užaugo netikinčioje, ateistinėje šeimoje, kur Kristaus vaidmuo visai, net "pagal tradiciją" neegzistavo- na kokios gi Kalėdos- be pačių Kalėdų- be Kristaus gimimo..eilinis balius ir tiek..eilinis balius ir yra eilinis- jis neturi jokios specifikos, niekuo nesiskiria nuo kitų, todėl ir sentimentų jam nėra, o matant, ką os reiškia kitiems, ir kad tokiu laiku visi švenčia daug ir turiningai- kartais gali būti liūdnoka.
6 Pats žmogus, kuris nemėgsta kalėdų, beveik visada yra netikintis, arba gyvai neišgyvenantis ryšio su Dievu, arba išgyvenantis didelę tikėjimo krizę. Gyvenimas būna visoks- kartais gyvenime gali pasitaikyti metų, kai prie Kūčių stalo teks sėdėti vienai/am, kai jas teks praleisti ligoninėje, kai negausite nei vienos dovanos ar nei vieno atviruko, kai jūsų vyras/žmona, užuot buvęs su jumis prie kūčių stalo, leis laiką su meiluže/-iu.. Netikintiems Kalėdos- ne Kristaus gimimo šventė, ne Jo besąlygiškos meilės (kurios niekada neatstos jokia- kad ir pati darniausia šeima, draugai, žmogiškas dėmesis, dovanos)išgyvenimas, o santykių su žmonėmis, šeimyninės nostalgijos, namų nostalgijos (eglučių, dovanėlių, "mamos pyragų", tradicijų) šventė. Tai yra žemiški , netobuli, laikini dalykai- jie yra neišvengiamai anksčiau ar vėliau, ar tam tikrais gyvenimo periodais laikinai ar amžinai prarandami. Todėl netikinčiam kalėdos ir jų nuotaika priklauso nuo artimų žmonių kiekio ar jų buvimo/nebuvimo, nuo dovanų, pyragų, eglučių, santykių su žmonėmis kokybės, jų pačių materialinės ar socialinės padėties.. Todėl jiems kalėdos gali būti liūdnos, jei jie viso to netenka ar neturi. Kai tuo tarpu tikintysis jaučiasi pačiu svarbiausiu žmogumi pasaulyje, nes Kristus atėjo į žemę, gimė ir mirė dė jo asmeniškai, nepriklausomai nuo to ar jis turi artimųjų, ar jo namuos kvepia pyragais, ar jis gavo dovanų.. Tikintysis net kalėjimo vienutėje, be eglutės, artimųjų ir jaukios aplinkos jaus kalėdų dvasią, nes jis švęs Dievo meilę jam- jis, kaip vienas politkalinys-kunigas, užsidegs kalėjimo vienutėje žvekelę, jei turės, ir sugiedos "Sveikas Jėzau gimusis"- iš visos širdies- ir jam to užteks, kad būtų šventė. O ką darys netikintis, kuriam kalėdos yra ne Cristmas, o X-mas, arba artimųjų, pyragų, "dėmesio", dovanėių šventė?
7 dar kiti nemėgsta Kalėdų, nes yra yingai įsisukę į pasiruošimo šventei ritualus- kažkada mėginę kuo prasmingiau praleisti šventes, jie nepajautė, kaip nutolo nuo šventės esmės, atėmė iš savęs galimybę sustoti, kontempliuoti, grožėtis- jiems šventė- tai ne šventė, o pasiruošimas jai- kurį laiką tai visiškai malonu, bet ilgainiui pastebi, kad jau seniai neišgyveni šventinės nuotaikos, nes įsisuki į ydingą, nesibaigiančią šventinę ruošą- darai, darai, darai- maistą, dovanas, siurprizus, o švęsti beveik nelieka kada- tada šventės tampa rutina, praranda savo paslaptingą, stebuklingą žavesį, aurą.. ir kuo intensyviau ruošiamasi šventėms, tuo kasmet prastėja šventinė nuotaika- toks kraštutinumas. tokiems žmonėms būdinga pošventinė depresija. O kalėdos ilgainiui ima asocijuotis tik su besaikiu bėgimu, skubėjimu, ir nespėjimu paausti šventinės nuotaikos.
8 tie, kurie neturi, ar vaikystėje neturėjo galimybės išgyventi kūčias kaip šeimos, arba intymią šventę, neturėjo galimybių per kūčias pabūti tik su branduoline šeima- o buvo visad priversti švęsti su dideliu mažai pažįstamų žmonių kiekiu.. visokiais tolimais giminaičiais- kūčios yra ramybės, susikaupimo šventė, labai artimo bendravimo tik su tais, kuriems gali visiškai atsiverti, kalbėt apie asmeniškus išgyvenimus.. Švęsti su giminėmis gerai- tačiau aš manau, kad pasibuvimas tik branduoinės šeimos rate yra būtinas kūčių šventimui- kalėdos jau kas kita, bet ramus pabuvimas bent pusvalandį su artimiausiais- kuria nepakeičiamą ryšį, padeda susikoncentruoti į kūčių prasmę, nes tam reikalinga nutolti nuo šurmulio, o esant dideliam kiekiui giminių- tas yra sudėtinga. Tokiems žmonėms Kalėdos ima asocijuotis su įvairiais nejaukumais bendraujant su ne pačiais artimiausiais giminaičiais, tarp kurių dažnai pasitaiko konfliktų, gertynių prie kūčių stalo, kartais ir nesaikingų, įvairaus nepatoginimosi, "privalomo" dovanų dovanojimo tiems, su kuriais nėra santykių, emocinio ryšio, o kai daug žmonių, neretai tarp jų pasitaiko įtemptų santykių , kartais net apsibarama.. kartais ir tokios kūčios gali kelti sentimentus, bet neretai pasitaiko, kad žmonėms jos ima asocijuotis su gertynėm, apsirijimu, kolionėm, netaktiškais lepsusais, nuobodžiomis girtų kalbomis..apsimetinėjimu, kai reikia bendrauti su nepatinkančiais asmenimis..
taip pat visuotinis visų švenčių sukomercinimas ir nudvasėjimas atgraso dalį žmonių.
Aš bent jau tokias priežastis įžiūriu.. yra ir daugiau, bet nesiplėsiu daugiau..
O nemėgsta kalėdų:
1. tie, kurie užaugo nedarniose šeimose, kuriems šalia kalėdinių dovanėlių ir šventinės ruošos tekdavo kęsti barnius, irzlumą, tėvų tarpusavio konfliktus, arba paauglystėje buvo labai didelė tėvų kontrolė, dė to kylantys konfliktai su jais- kuriuos šventinis šurmulys tik sustiprina.
2. tie, kurių šeimos tarpusavio santykiai nuo vaikystės pernelyg kontrastuoja su tikrąja kalėdų prasme- tokie žmonės lyg ir mato, kad šeimos nariai keičiasi dovanėlėm, puoše eglę, gamina maistą- bet šalia to esantys nedarnūs santykiai, konfliktai, giminių apkalbinėjimas, pastovus grubumas vieni kitų atžvilgiu sudaro įspūdį, jog tos dovanėlės ir patiekalai tėra beprasmė saldi agaulė, apsimetimas, neatspindintis nieko tikro, nieko nuoširdaus. Tokie žmonės užauga išsiugdę stiprią ironiją ir skepticizmą įvairių , šiaip jau gražių tradicijų atžvilgiu, jiems tokie dalykai atrodo tik daug išlaidų ir nervų kainuojanti veidmainystė- todė jiems ypač sunku rūpintis dovanėlėmis, šventiniu stalu, atvirukais. Dovanos niekada nepataisys baisių tarpusavio santykių- jos yra skirtos tik paryškinti, pažadinti iš kasdienybės letargo jau esamus gerus santykius, kad atsirastų proga jais (jau esamais gerais santykiais) pasidžiaugti. Todėl nedarniose šeimose (o ir bet kur kitur) jos santykių iš esmės nepakeičia. Šeimose, kur būtent abu sutuoktiniai KASDIEN aukojasi vienas dėl kito, neperžiangia ribų pykdamiesi, kasdien reiškia meilę darbais, žodžiais, kiekvienu gestu- tokiose šeimose žmogus neįsižeis, neįsiskaudins net jei negaus tais metais dovanėlių iš artimiausių- arba jei gaus pigią, labai kuklią, "iš maksimos"- jam iki kalėdinės nuotaikos visiškai užteks bučinio ir elementarių , banalių žodžių "su šventom Kalėdom"- nes jis puikiai žino, kad tai, ką jo šeima daro dėl jo kasdien per visą gyvenimą, yra šimtą kartų daugiau ir sunkiau, reikalauja daug daugiau pasiaukojimo nei kartą per metus nupirkti brangią ar išradingą dovaną. Žmonės iš nedarnių šeimų nebuvo apdovanoti ta meile, tuo kasdieniu pasiaukojimu dėl jų, todėl juos ypač žeidžia "netikusios" dovanos- jie labai jautrūs nekruopščiam supakavimui, dovanų kainai, jų įteikimo būdui ir formai- nes dovanos jiems turi kompensuoti meilės trūkumą- meilės, kurios niekada nebuvo, arba buvo nepakankamai- todė jiems susidaro veidmainystės įspūdis, o menkiausi dovanos "trūkumai" tokiam žmogui atrodo kaip tikrų tikriausias įžeidimas, rimtai gadinantis šventinę nuotaiką- jis nepasitiki žmonių nuoširdumu, todėl visos jam dovanojamos dovanos atrodo nenuoširdžios, "tik iš pareigos" ar net įžeidžiančios (jei yra nebrangios- jam atrodo, kad tai atsainumas, jei pernelyg brangios- kad dovanotojas pataikauja turėdamas nešvarių tikslų, norėdamas papirkti, kad vėliau galėtų pasinaudoti). Be to, jam pačiam yra sunku dovanoti dovanas, nes nepasitikėjimas žmonėmis, nedarnių santykių išugdytas skepticizmas verčia jį manyti, kad jo dovana nebus įvertinta, kad o paties niekas nevertina ir nebrangina, todėl ir jo dovana nieko nereikš- todėl tokie žmonės ypač linkę dovanoti tik iš "pareigos", ir rinkdami dovaną balansuoti tarp liūdesio ir ironiško apmaudo, nepasitikint žmonių nuoširdumu- ir tarp bandymo galvoti apie tą žmogų, sukaupti paskutinius pasitikėjimo ir meilės likučius. Taigi, žmonės iš nedarnių šeimų yra labai priklausomi nuo ritualų, dovanų, sveikinimų kokybės ir kiekybės arba neturi nuoširdaus dovanojimo patirties- nes kas iš to, kad tėvai viens kitam dovanoja kalėdines dovanas- jei jie kasdien keikia vienas kitą necenzūriniais žodžiais, jei tarp jų yra neištikimybė ir visokios rimtos nuoskaudos
...
4 Tėvų šeima buvo visai darni, bet tėvai neatsinešė tradicijos Kalėdų laikui skirti pakankamai dėmesio- neturėjo pakankamai laiko užsiimti su vaiku, būdavo pastoviai pavargę nuo darbų arba šiaip tingėjo kurti vaikui stebuklo atmosferą, neskirdavo dėmesio tokiems dalykams, kaip įtikinamai sudaryti įspūdį Kalėdų senelio egzistavimu, kaip sukurti paslaptingą laukimo atmosferą namuose, kaip pasėpti dovanas, negamino patys patiekalų, nepauošė eglutės, neaiškino Kalėdų prasmės arba visa tai darydavo atsainiai- ir toks vaikas užaugo be sentimentų Kalėdoms. Jam jos- bereikalingų išlaidų ir betikslio nuovargio metas. Iš kur aš- iš savo vaikystės- sakė Mažasis Princas.. Šilumos trūkumas šeimoje visad padaro savo..
5 Užaugo netikinčioje, ateistinėje šeimoje, kur Kristaus vaidmuo visai, net "pagal tradiciją" neegzistavo- na kokios gi Kalėdos- be pačių Kalėdų- be Kristaus gimimo..eilinis balius ir tiek..eilinis balius ir yra eilinis- jis neturi jokios specifikos, niekuo nesiskiria nuo kitų, todėl ir sentimentų jam nėra, o matant, ką os reiškia kitiems, ir kad tokiu laiku visi švenčia daug ir turiningai- kartais gali būti liūdnoka.
6 Pats žmogus, kuris nemėgsta kalėdų, beveik visada yra netikintis, arba gyvai neišgyvenantis ryšio su Dievu, arba išgyvenantis didelę tikėjimo krizę. Gyvenimas būna visoks- kartais gyvenime gali pasitaikyti metų, kai prie Kūčių stalo teks sėdėti vienai/am, kai jas teks praleisti ligoninėje, kai negausite nei vienos dovanos ar nei vieno atviruko, kai jūsų vyras/žmona, užuot buvęs su jumis prie kūčių stalo, leis laiką su meiluže/-iu.. Netikintiems Kalėdos- ne Kristaus gimimo šventė, ne Jo besąlygiškos meilės (kurios niekada neatstos jokia- kad ir pati darniausia šeima, draugai, žmogiškas dėmesis, dovanos)išgyvenimas, o santykių su žmonėmis, šeimyninės nostalgijos, namų nostalgijos (eglučių, dovanėlių, "mamos pyragų", tradicijų) šventė. Tai yra žemiški , netobuli, laikini dalykai- jie yra neišvengiamai anksčiau ar vėliau, ar tam tikrais gyvenimo periodais laikinai ar amžinai prarandami. Todėl netikinčiam kalėdos ir jų nuotaika priklauso nuo artimų žmonių kiekio ar jų buvimo/nebuvimo, nuo dovanų, pyragų, eglučių, santykių su žmonėmis kokybės, jų pačių materialinės ar socialinės padėties.. Todėl jiems kalėdos gali būti liūdnos, jei jie viso to netenka ar neturi. Kai tuo tarpu tikintysis jaučiasi pačiu svarbiausiu žmogumi pasaulyje, nes Kristus atėjo į žemę, gimė ir mirė dė jo asmeniškai, nepriklausomai nuo to ar jis turi artimųjų, ar jo namuos kvepia pyragais, ar jis gavo dovanų.. Tikintysis net kalėjimo vienutėje, be eglutės, artimųjų ir jaukios aplinkos jaus kalėdų dvasią, nes jis švęs Dievo meilę jam- jis, kaip vienas politkalinys-kunigas, užsidegs kalėjimo vienutėje žvekelę, jei turės, ir sugiedos "Sveikas Jėzau gimusis"- iš visos širdies- ir jam to užteks, kad būtų šventė. O ką darys netikintis, kuriam kalėdos yra ne Cristmas, o X-mas, arba artimųjų, pyragų, "dėmesio", dovanėių šventė?
7 dar kiti nemėgsta Kalėdų, nes yra yingai įsisukę į pasiruošimo šventei ritualus- kažkada mėginę kuo prasmingiau praleisti šventes, jie nepajautė, kaip nutolo nuo šventės esmės, atėmė iš savęs galimybę sustoti, kontempliuoti, grožėtis- jiems šventė- tai ne šventė, o pasiruošimas jai- kurį laiką tai visiškai malonu, bet ilgainiui pastebi, kad jau seniai neišgyveni šventinės nuotaikos, nes įsisuki į ydingą, nesibaigiančią šventinę ruošą- darai, darai, darai- maistą, dovanas, siurprizus, o švęsti beveik nelieka kada- tada šventės tampa rutina, praranda savo paslaptingą, stebuklingą žavesį, aurą.. ir kuo intensyviau ruošiamasi šventėms, tuo kasmet prastėja šventinė nuotaika- toks kraštutinumas. tokiems žmonėms būdinga pošventinė depresija. O kalėdos ilgainiui ima asocijuotis tik su besaikiu bėgimu, skubėjimu, ir nespėjimu paausti šventinės nuotaikos.
8 tie, kurie neturi, ar vaikystėje neturėjo galimybės išgyventi kūčias kaip šeimos, arba intymią šventę, neturėjo galimybių per kūčias pabūti tik su branduoline šeima- o buvo visad priversti švęsti su dideliu mažai pažįstamų žmonių kiekiu.. visokiais tolimais giminaičiais- kūčios yra ramybės, susikaupimo šventė, labai artimo bendravimo tik su tais, kuriems gali visiškai atsiverti, kalbėt apie asmeniškus išgyvenimus.. Švęsti su giminėmis gerai- tačiau aš manau, kad pasibuvimas tik branduoinės šeimos rate yra būtinas kūčių šventimui- kalėdos jau kas kita, bet ramus pabuvimas bent pusvalandį su artimiausiais- kuria nepakeičiamą ryšį, padeda susikoncentruoti į kūčių prasmę, nes tam reikalinga nutolti nuo šurmulio, o esant dideliam kiekiui giminių- tas yra sudėtinga. Tokiems žmonėms Kalėdos ima asocijuotis su įvairiais nejaukumais bendraujant su ne pačiais artimiausiais giminaičiais, tarp kurių dažnai pasitaiko konfliktų, gertynių prie kūčių stalo, kartais ir nesaikingų, įvairaus nepatoginimosi, "privalomo" dovanų dovanojimo tiems, su kuriais nėra santykių, emocinio ryšio, o kai daug žmonių, neretai tarp jų pasitaiko įtemptų santykių , kartais net apsibarama.. kartais ir tokios kūčios gali kelti sentimentus, bet neretai pasitaiko, kad žmonėms jos ima asocijuotis su gertynėm, apsirijimu, kolionėm, netaktiškais lepsusais, nuobodžiomis girtų kalbomis..apsimetinėjimu, kai reikia bendrauti su nepatinkančiais asmenimis..
taip pat visuotinis visų švenčių sukomercinimas ir nudvasėjimas atgraso dalį žmonių.
Aš bent jau tokias priežastis įžiūriu.. yra ir daugiau, bet nesiplėsiu daugiau..
QUOTE(rozinelape @ 2009 12 13, 17:44)
Mieloji, kuri rašėte, jos vieną tėvų palaidojot per Kalėdas, kitą gi per Velykas... Toks retų rečiausias sutapimas negalėjo "atsitikti šiaip sau". Ne kad liūdėtumėt Jūsų tėveliai (amžiną jiems atilsį) norėtų, o kad būtent Jūsų gyvenime šios dvi gražiausios šventės taptų ir PRASMINGIAUSIOS: žiemą gimė Išganytojas - tai turėtų paskatint Jus gyventi džiugiai, pavasarį prisikėlė Kristus - tai turėtų suteikti jums tikrojo tikėjimo gyventi ir amžinybėje. Būtinai apmąstykit. Tėvai meldžiasi už Jus, kad jų vaikas vaikščiotų žemėje teisingu ir tikruoju keliu, kurį savo mirtimi per šias didžiąsias šventes pačiai ir nurodė. Na, o jei ir paverksit švenčių metu, prisiminusi savo brangiuosius, tebus tai nuskaistinančios, šviesios ašaros, atnešančios palengvėjimą ir naują viltį. Dievui mirusių nėra - Dievui visi gyvi.
rozinelape, labai ačiū už nuostabius žodžius, tikrai..
Privertėt susimąstyti.
Mielosios, aciu labai uz atsakymus ir atviruma ir pasvarstymus. Atsiprasau uz savo silpnuma ir suklupima atidarant sia tema. Labai patiko paskaityt jusu mintis. Tenorejau pasakyt, kad man Kaledos visada buvo (ir turbut tebera) graziausia ir didziausia ir stebuklingiausia metu svente, bet paskutiniu metu man ji prarado savo zavesi ir visa ta smaguma, nes pries pora metu mire mano mama sirgusi veziu ir as niekaip negaliu atsigauti, ir man taip truksta jos ir viso to kaledinio jaukumo, surmulio, plepejimo, apkabinuku ir sukimosi virtuveje kartu ir buvimo kartu su anukeliais...ir kaip man sunku persilauzti..kad ir kaip stengiuos pozityviai mastyti, ir mastyma lygtais pakeiciau paskaicius protingu knygu...bet nesugebu grazinti tos dvasios, gal tai pareis netrukus vistiek, nelauktai...aciu visoms..graziu jums svenciu!
na o mes mociute palaidojom pries pat kucias, tai kazkaip svente nebe svente...
Na nežinau gal jūsų nesuprasiu,nes šiaip man asmeniškai kalėdos yra pati laukiamiausia šventė,bet nemanau,kad verta per kalėdas liūdėti .. Kalėdos-svajonių išsipyldymo metas. .Manau per šią šventę reikia pamiršti liūdesį ir skausmą,o ir ne tik per šventę,geriau ilgai širdyje nelaikyti.. 
Kalėdos-svajonių išsipyldymo metas. .Manau per šią šventę reikia pamiršti liūdesį ir skausmą,o ir ne tik per šventę,geriau ilgai širdyje nelaikyti..
