Mielosios mamytes,
Visai netycia uzsukau cia ir negalejau sulaikyt asaru... zinot ka, nesakysiu kaip jus uzjauciu, nes gailestis jums tikrai nereikalnigas, bet tiesiog negalejau atitraukti akiu beskaitant kaip jus dziaugiates kiekvienu nauju zingsniu i prieki, kiekviena savo saules vaikiuko sypsena, netgi kiekviena istikusia beda, kuri jus skatina verztis vis pirmyn ir jokiu budu nenuleisti ranku! Zaviuosi jumis, ir manau nereikia klausinet kodel butent jum taip atsistiko, nes tikra tiesa, kad tokius vaikelius dievulis siuncia toms mamytems, kurios tikrai sugebes juos mylet ir pasirupint, kurios iskes visus sunkumus... Bet ar tikrai turi skausmas draskyti sirdi, kad butume laimingi? Bet argi kitaip ta laime butu tokia brangi ir neikainojama?

Tad mielosios, bukit laimingos vien del to, kad tik dideles nelaimes privercia zmones praregeti, galbut labaiu dziaugtis gyvenimu, pastebeti net maziausias smulkmenas kurios teikia dziaugsmo. Manau vos tik gimus jusu vaikuciams, jus gavot labai ypatinga misija, tad is visos sirdies linkiu, kad nepaluztu rankos!!! Zinokit, as visa savo sirdimi su jumis ir jusus sauletaisiais stebuklais!
Beje, o jau jusu saules vaikiuku mielumas!

ne veltui jie vadinami saules vaikiukais, nes tiesiog jau nuotraukose neitiketinai spinduliuoja ta siluma ir sviesa
ad23, na o jau tavo vaikiuko akytes man tokios kazkur matytos, net keista...