Ar abejojote prieš įvaikinant?

Braškės istorijoje irgi neįrašyta, bet kad girdė visus (ir turėjo arbatos parengtos vartojimui tik mėtų ir dar kažką) - pati mačiau. ir paaiškinimą girdėjau - "kad jie vienas kito iš proto galutinai neišvestų"



mano sūnėnui toks tikas buvo - po smegenų operacijos. urgzdavo, čepsėdavo, gomuriniai garsai iš sučiauptų lūpų, nuėmė su raminamaisiais., kai sudirgdavo - su klaikiom grimasom.... augo ir išaugo.... ir nuėjęs 19metis pas psichiatrą (nes gydytas jo, vairavimo teisių pažymėjimui reikėjo pažymos) paaiškino "paauglystės sunkumai kamavo" ...

tarp kitko labai gera nuoroda, kuri man irgi padėjo, nes paskaičius supratau, kad ne aš viena tokia ir ne su manimi viena tokie dalykai vyksta ir kad nesu žvėris, o tai tik baisioji adaptacija. Jeigu kalbant konkrečiai, gal kažkur ir esu minėjusi, tai patys vaikai buvo ne tokie jau ir probleminiai, 1 mėn. paverkė naktį, vaikiški kaprizai ir ribų nustatymai, tai nevadinčiau problemomis. Šiame fronte mums gal pasisekė, bet vat kalbant apie savo asmeninius išgyvenimus buvo labai blogai. Staugimas ant vaikų buvo tapusi kasdienybė, dabar kai prisimenu, tai lyg ir nebuvo ko, bet tada nervino juodai. Buvo dažnai momentų, ypač pradžioje, kad negalėjau net į juos pažiūrėt, užplaukdavo kažkokios bangos, kad net pykindavo, natūralus fizinis pykinimas, jau nekalbu kas vykdavo, kai jie prie manęs liesdavosi. Kažkuriuo metu atsirado neapykanta jų tėvams, kurie paliko mūsų vaikus, tą neapykantą išliejau ant vaikų. Būdavo užvoždavau gerai. Dariau viską automatu, be jokio jausmo, tik laikantis režimo:miegas-valgis-laukas-miegas-laukas-valgis-miegas. Buvau apsėsta baimių, kad taip ir nepamilsiu aš jų, kaip reikės taip nemeilėje gyvent ir kad vaikai jaus tik grubumą, kas iš jų išaugs. Vat dėl viso to aš jų dabar širdy ir atsiprašau.
Bet ačiū Dievui laikas daro stebuklus. Dabar aš vis padėkoju mintyse vaikų tėvams už vaikus, kažkaip dingo jiems neapykanta, liko tik užuojauta ir dėkingumas. Žinau, kad nelabai jų gyvenimas ir klostosi, o ir kaip kitaip galėtų būti, už viską reikia susimokėti, o už paliktus vaikus-ypatingai didelė kaina. Aš džiaugiuosi savo vaikais, jeigu bučiuoju, tai su meile, o ne iš reikalo, aš nestaugiu, rankos irgi nekeliu, vakarai namuose tapo ramūs, be jokio streso ir nervų. Vat taip aš viską ir įsivaizdavau kol dar nebuvo vaikų namuose, tik kad taip ne iš karto būna. Aš įsivaizduoju, kad pas mane dar taip viskas švelniai buvo, nes didžiausios problemos buvo many, sunku net įsivaizduoti, jeigu dar ir vaikai būtų probleminiai.
Na va, Sunute, gal kiek konkretumo

Vat viskas panašiai išgyventa
Maniškia, ypač mažiukas dar turėjo daug sveikatos problemų, kurios naktimiis miegoti neduodavo (rašiau anksčiau). Buvo daug minčių, kad susiknisau sau gyvenimą, bet po mažylio klausiamu žvilgsniu į mano pyktį neatlaikydavau: kuo jie kalti dėl situacijos. Taip ir išsikapstėme padėdami vieni kitiems Padedam iki šiol.

Nemanau, kad tikas, tiesiog jis geras emocijas ne žodžiais daugiau reiškia o garsais. Nori ledų- vuoaaaaaa....., pietums pica- yoahuoa... Daug džiaugsmo šūkių, kurių net užrašyt nesugebu, kaip ir nieko, bet mane erzina, prašau emocijas žodžiais reikšti, džiugus TAIP, ar VALIO labiau man patinka

As pasiemiau vaika 9 men bet adapatacija mano buvo klaiki pirmus tris menesius menesius prisimenu kaip per ruka. Mergaite buvo pakankamai rami neproblemiska bet sirgdavo nuolat.
Man kokius metus atrode kad as nieko daugiau tik inhaliatorius visa gyvenima ir matysiu. vaikas buvo akyvus neisteriskas sukalbamas bet jai visai nereikejo manes. dar sia vasra gavojau kad jai taip ir neprireiks niekada buckiu pamylavimu ir panasei.
Prisimenu kaip mes pirkome kelione i turkija jei buvo 1,5 metu tai bijojau skrydzio nes galvojau kad ji nesedes ant keliu prades raivytis ir isterikuoti. Bet viskas buvo ok.
As ja visai maziuke paimdavau ant ranku apkabindavau o ji bando istrukti as ja kartais nepaleisdavau tada ji isterikuodavo kol apsiramindavo ir uzmigdavo ant mano ranku. Ant ranku budavo kai reikdavo migdyti, migdydavvau atsisedusi paguldydavau ja ant keliu ir supdavau ir dar tada budavo ant ranku kai zaisadvome. Paskaiciau kazkuriame forume kad reikia zaisti pirstuku zaidimus. Pisigalvojau ivairiu zaidimu kuriu pagalba galejau prie vaiko svelnei liestis . tai ir viru kose ir ivairus kt zaidimai ant keliu sedeti pas mane pratinausi kompo pagalba kai as sedejau prie kompo ji galejo atsisesti ant keliu ir kraustyti parkerines zaisti su viskuo kas buvo ant stalo iskyrus kompa taip ji galejo prasedeti apie puse valandos.
Man praeitais metais geda budavo eiti darzelin as ateinu pasiimti o ji apsimeta kad nemato manes visi sauke kad atejo tavo mama o ji ne krust ( demesio vaikas paimtas 9 menesiu o tai buvo kai jai buvo 3,5- 4 metai) seis metais ivyko pas ja luzis smarkei pasikeite tapo labai meili ir svelni pagaliau ta maiso skyle radadau uzsiu vau ir pradejau kazka i ji krauti. Nes budavo tokiu minuciu kad nors kauk. Sedim vakare su draugais balavojam vaikas draugu ateina pas tevus ir susirango ir uzmiega maniske ne uz ka pas mus nejo bandymai paimti baigesi tuo kad grese isaterija. Teko palikti ja viena su zaislais. Kartais jausdavausi kaip pinigine.
Dabar smarkei viskas taisosi gal ir vaikas pradeda daugiau suvokti nes jei ji atsisako mane pamyluoti as aiskei parodau kad pykstu uzrieciu nosi ir nueinu nieko nepaskius. Rodos kazkas suveike nes reikalai taisosi.

Labas labas

taigi prieštarauk, tik prieštarose ir atrandame

Aš visiškai sutinku su "limpa" "nelimpa". Tik man visiškai neaiškus vienas dalykas - kur yra kitos pusės nuomonė? Ar du visiškai skirtingi žmonės jaučia visiškai vienodus "lipimus"? Va kur esmė. Kai globoja ar įvaikina vienas žmogus, tai man klausimų nekyla, bet klausimai yra poros atveju.

Turiu pasakyt, kad mano vyrui vaikas lipo labiau, o aš sau neleidau užsiimt savianalize. Na, net nežinau kaip tai apsakyt - tarkim, po gimdymo dažna moteris patiria krizę - taip buvo ir ne vienai mano pažįstamai. Tai aš lengvai visa priėmiau ir išgyvenau, galvodama, kad pagimdžiusios irgi patiria krizes, meiles ir nemeiles ir kad ne man rinktis žmogų. Nus o vyro švytinčios akys tai viską pramušė (juolab, kad vaiko tai labiau norėjau aš , o greičiau adaptavosi jis, pasirodo )

Manau, kad pora skirtingų žmonių vienas kitą pasirenka pagal tam tikrus požymius (pasąmoningai). Iš bendrų požymių rinkinio sudaryti porų biologiniai vaikai.
Kartais svetimi vaikai taip pat turi bent dalį tų vieno ar kito poros nario požymių - nebūtinai išvaizdos. Tai gali būti reakcijos, mimikos, temperamentas ir t.t.
Manau, kad tai nulemia tuos "lipimus" ar "nelipimus". Dėl to jie svarbūs. Gaila, kad į tai visiškai neatsižvelgiama.

Kai vaziavome susipazinti su vaiku, man jokiu jausmu jisai nesukele. Niu mazas zmogeliukas, meiles, noro is karto ji pasiimti su savimi neturejau, labiau laukiau ka pasakys vyras. O jis is karto, kai vaziavome namo, sako, nu ka imam
Net gi kai lankem ji, vaikas buvo abejingas mums, prie vyro gal labiau lipo. Net kai jau parvaziavome namo, jau po teismo pasiemem vaika, nebuvo tokios begalynes meiles, kokia jauciu dabar. Galiu pasakyti tas luzis ivyko, kai po 3 menesiu, mes atsigulem i ligonine, paskui i reanimacija pagulde suneli. Ir miegodama palatoje, o jis reanimacijoje pradejau suprasti kad be jo as jau negalesiu, ir jis saukdamas mama, mama, pagaliau suprato kad yra svetimi zmones, ir yra atrimas zmogus (anksciau pas visus ejo).

Nuotaika, iškelsiu jums kelias temas kur diskutuota apie jūsų užduotus klausimus.

Baimių buvo ir visas tas nerimas egzistavo tiek laukiant pirmojo, tiek antrojo vaiko. Kaip kovojau?

Kai laukiau antro vaiko jau žinojau, kad visos baimės ir nerimas tėra teoriniai svarstymai tol, kol negauni konkretaus pasiūlymo. Svarstymas kas būtų jeigu būtų (turiu omeny nerimą ir baimes) yra laukimo dalis, tačiau jis nieko neduoda.
Gavus pasiūlymą viskas gali atrodyti kitaip - tiek teigiama, tiek neigiama prasme.
Todėl nuo ryto nerimą padėdavau į šalį ir gyvendavau tos dienos džiaugsmais ir rūpesčiais.

Manau svarbu, kad gavus pasiūlymą būtų laiko apmąstyti, pasitarti apie tai kas kelia nerimą konkrečiu atveju. Nes kuo mažesnis vaikas tuo greičiau prašo apsispręsti.

ute po kiek laiko pradejot mastyti apie 2 vaikeli?
Papildyta:

mes su vyru ilgokai gyvenom santuokoi be vaikuciu ir kazkaip apie vaika is GN net nebuvo kalbos .ne ne ir ne.kazkada pas mus uzklause gal jus pasiimtut globoti dar pinigu gausit/tai jau as tuomet pasakiau jeigu ir imsim tai tik su ivaikinimu as nenoriu kad viena diena ateis ir paims ta mano vaika.na ir kazkaip vos ne viena diena sakau vyrui gal pasiimam mergaite?nu va taip ir uzsukom visa sita reikala.o kaip dabar kalbam tai va reikejo anksciau tai jau butumem 2 tureje.

Įvertinome, kad pametinukai bus sunkoka, o dar norėjosi, kad vaikai būtų žaidimo draugai. Todėl ėmėme mąstyti Kai dukrai suėjo 3 metai.

Ilgam laikui atsidėjo dėl kitų aplinkybių tiesiogiai su vaikais nesusijusių. Sugrįžome prie minties iš karto kai tie dalykai išsisprendė.

Kita vertus per tuos metus spėjau labai pasiilgti tos kūdikiškos, vaikiškos šilumos, mažuliuko kurį gali apglėbti, panešioti. O ir santykis abiejų vaikų dabar gražus. Be to paauglystėje vyresniajai būtent dabar reikia labai daug dėmesio, kurį daug lengviau duoti, kai esu namuose su mažiuke, o ne pasinėrusi į darbus. Rezultate viskas susiklostė labai nerealiai

Kita vertus mes turėjome to laiko laukimui, nes pirmam įvaikinimui ėmėme tvarkyti popierius, kai dar nei vienam mūsų nebuvo 30-ies.