QUOTE(*DeJavu* @ 2009 12 21, 21:52)
nesijauciu tokia stipri ir tvirta ... kaip Jus mamytes.... nezinau kaip reiks toliau gyvent ... esu labai pasimetusi , jauciu , kad nepakelsiu viso to - kas laukia ateityje.....
*DeZavu*
Sveika prisijungusi, DeZavu
pirmiausia, šaunuolė, kad prisijungei prie mūsų, pamatysi tikrai palengvės (bent šiek tiek), nes mamytės auginančios saulės vaikučius labiausiai ir supranta ir paguodžia viena kitą.
Kaip beskambėtų kvailai, bet su laiku viskas aprims - mintys, kaltų ieškojimas, klausimai "kodėl man?", "ką padariau ne taip?" ir pan. Vėliau tikrai bus lengviau

Negaliu papasakoti, kaip saulytės auga vėliau, nes mūsų "sauliukui" dar nepilni 3 mėn., bet tie išgyvenimai, kuriuos patyrei tu, mūsų išgyventi irgi labai neseniai. Pirmos dienos dar gimdymo namuose buvo košmariškos, iškart į reanimaciją, iškart operacija - pavyks- nepavyks

Pamenu, vaikščiojau kaip zombis, nuvažiuoju į Santariškes, kai mažiukas po operacijos gulėjo, pastoviu pusvalandį prie inkubatoriaus, pažiūriu į miegantį

Po to išeinu tik pro duris ir į ašaras

Tada mintys visokios lindo į galvą, tikrai maniau, kad nepakelsiu, bet dar ne tiek žmonės pakelia... Šiek tiek lengviau pasidarė, kai grįžome namo po 3 sav. ligoninėse, kai pradėjom stiprėti ir kai nebegalvojau, kas bus po 10 ar 20 metų. Žinau, kad ateitis miglota, bet išmokom džiaugtis smulkmenom

Nusišypsojo pirmą kartą - atrodo kas gali būti gražiau, pradėjo kelt galvytę - čia gi mano stipruolis, pats gražiausias ir mylimiausias
Kas iš to, jei graušies, kad nebus jis mokslininku, kai užaugs, bet kiek džiaugsmo suteikia dabar

Svarbiausia, eiti pirmyn po mažytį, mažytį žingsnelį, džiaugtis kiekvienu mažyčiu pasiekimu. Kad tik sveikatytės būtų

Dabar smagiausias mūsų užsiėmimas stebėti Kalėdų eglutę ir lemputes. Matytumėt, kaip akis išpūtęs jis žiūri į eglutę
Negaliu sakyti, kad dabar nebūna liūdnų minčių, dar ir kaip būna

Ir paverkiu, visko pasitaiko. Bet praeina kiek laiko ir vėl randu kuo džiaugtis. Labai svarbu artimųjų palaikymas ir meilė. Aš irgi maniau, kad nepakelsiu, neištversiu, o dar būdavau tokia idealistė, viskas būdavo suplanuota iki smulkmenų ir štai dievulis ėmė ir pasijuokė

Nors ne, į protą atvedė, nežinia kaip būtų gyvenimas susiklostęs

Dabar pradedu vertinti kitokius dalykus ir mokausi būti laiminga kartu su savo kitokia šeima
Na čia mano tokie pamąstymai

Nežinau, ar bent kiek paguodžiau (parašiau visą romaną

), bet tikiu, kad esi labai stipri, nes jūsų Saulytė pasirinko būtent jūsų šeima

Stiprybės jums ir daug sveikatytės
Tiesa, dėl genetinių tyrimų, tai šie tyrimai tik patvirtina arba paneigia šį sindromą, o sudėtingumo laipsnis nustatomas vėliau pagal vaikiuko raidą. Na žinoma, čia visos didesnių saulyčių mamytės patvirtins, kad labai svarbu, kiek daug dirbama su vaikiuku, kad jo raida gerėtų
P.S. Saulesmamyte, ačiū už naujus namučius