Autistukai

spec.pedagogę - vežiojam pas ją namo. Tiesa, ergo RC jau nebelankom, pristabdžiau, nes neaišku, kiek sumažintą neįgalum gausiu, jeigu nelabai daug - pasisamdysiu vėl (kainuoja tai žiauriai daug, nes vienas užsiėmimas pas Justiną - penkiasdešimt litų). Jeigu sumažins stipriai, tai ergo nebeužsiims arba persamdysiu triskart pigiau (bet ir paprasčiau, deja) sanatorijoj

Na jo kainos tai ziaurios VRC. Bet ji juk valanda dirba ten. Sanatorijoj pusvalandi. tai paskaiciavus ne kazi kiek daugiau gaunas. Na man Justinos darbas labiau patiko nei Anos. Na veikla biski pas ja ivairesne. Na Ugniui pas ja labai patiko.

Jo mes dabar ir ieskom spec. pedagogo. Dar bandysiu darze issimusineti nes pagal rekomendacijas priklauso, tik neaisku ar paskirs. Ir dar su Uleviciute kalbejau is VRC kad karta i savaite priimtu.
Beje Rita o jus taikot ta strukturuota mokyma? Ar naudojates tom kortelem namuose. Ir kaip Augustinui su jomis sekesi toj klasej?

Bundziulka, Rita rase kazkada, kad ji supranta tave, kad patikrintum vaika... o as atvirksciai sakiau, kad nesuktum galvos. As tik norejau patikslint savo minti, kad jei daugiau (be galveles dauzymo) jokiu autizmo bruoziuku nera tai tikrai nesuk sau smegenu. As turejau pazistama, kurios sunus sneket pradejo 1.5 metu sakiniais, vunderis, o ne vaikas, labai protingas berniukas, ten autizmu ne nekvepia, o jis apie 2 metu amziuje krisdavo taip reikalaudamas kazko. Tai kad patikek, vien tik galvos dauzymas dar nieko nereiskia.


Man irgi niekas netrukdo ir nebiesina. As atrenku info ir viskas.


Tau pasirodys keista turbut, bet man butu idomu gyvai su Sviesiaja pabendrauti.
As zinau viena dalyka, kuris visiskai pasitvirtino mano gyvenime: ne viskas kas blizga auksas, ir atvirksciai. Kartais zmogus kuris gali pasirodyti siurkstus ir izulus is tikruju milijona kartu geresnis uz ta kuris nuolat dirbtinai sypsosi.

Su artejanciais merginos!
Vakare lekiam su mama i spektakli, esu truputi pakiletos nuotaikos.
Pasimatysim kitamet.
Iki.

Mano bernas tai gali save apginti, tik zino, kad jei prades sese skriausti, tai gaus nuo musu. Todel jau kencia is paskutiniuju. Aisku visus vaiku konfliktus sprendzia suauge. Iki mustiniu nedaeina. Dazniausiai issodinam po atskirus kambarius, o "gincu" obejkta paslepiam. Bet buna, kad ir patys vaikai kazkaip pasidalina. Buna momentu, kai ir draugiskai susigyvena. Visko buna.
"Karai" tarp vaiku budingi kiekvienoje seimoje, kur auga daugiau nei 1 vaikas. Ir jokio skirtumo, ar sveikas vaikas, ar neigalus. Na, nebent jau skirtumas tarp vaiku gerokai didesnis (pvz. 13-15 metu). Svarbus ne pats konfliktas, o jo sprendimas.
bundziulka, paaugs vaikai, tai bus maziau tu karu. Tik va "karu" objektai pabrangs.

kortelės tai prigijo seniai jau jam, dar kai RC gulėjom, jis imlus tokiems dalykams, tačiau netaikau to namie. Kodėl? Pirmiausia, jis daug komandų yra išsidresiravęs ir pagrindinius veiksmus sieja su kalba, todėl kortelės suvokimo nepadidins - visa tai jis yra jau išmokęs mintinai (aš pati su juo daug dirbau, dresiravau, pakeičiau absoliučiai visą šeimos tarpusavio bendravimą ir kalbos stilių, todėl šis sunkus darbas išties davė rezultatų, bet tai jau buvo seniau). Antra - namie yra mažėlis ir RC nerekomendavo taikyti jam kortelių. Taip, jos padeda, tačiau sveikam vaikui - stabdo suvokimą. Na, o kadangi pas mus viskas yra kartu, vaikai visada kartu, tai kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad vienam vienaip, o kitam kitaip aiškinti reikia. Tad kortelių nutarėm nenaudoti apskritai.
Žodinės struktūros laikomės absoliučiai visada - visada išaiškinu kas bus. Niekada nebūna mūsų veiksmai padriki - sugalvojam ir darom, visada viskas suplanuota ir 'žingsnis į priekį' pranešta vaikui. Taip jis yra ramesnis ir labiau susivokia. Taip pat stuktūrizavau daiktus, ypač žaislus: sudėliojau viską į dėžutes ir sustačiau jas į pastovias vietas. Tad tai davė tikrai rezultatų - vaikas žino kur kas padėta ir kartais jau pats pasiima kokių kaladėlių ar pan. Tačiau, ant dėžučių nerašiau kas kur padėta, o tiesiog jam laikui bėgant aiškinau. Tai tiek tos struktūros. Nežinau ar yra toks reiškinys, kaip žodinė struktūra, gal čia mano individualus toks sugalvotas reikalas. Tačiau RC specialistai labai padėjo patarimais, kaip reikia bendrauti ir leisti laiką su vaiku. Dar seniai, kai autizmą jam tik įtarinėjo - jie jau tada sakė, kad su šituo vaiku teks išmokti bendrauti kitaip ir kitos išeities nėra. Sunku buvo. Labai sunku. Reikėjo galvoti apie kiekvieną savo veiksmą, žingsnį namie. Įsivaizduok dabar, kad apgalvoji kiekvieną veiksmą - nu siaubas, nukvakti gi galima. Tačiau po pusmečio, tai įėjo jau į sistemą ir dabar jau sunkiai įsivaizduoju, ar galėčiau elgtis ir bendrauti kitaip

Jei ne paslaptis, kiek tai kainuoja Nos kita vertus, koks skirtumas, pas mus vistirk nėr kur nuvesti. O darai, labai gerai, namai turi buti namais, o ne mokykla ar ligoninė ir jei tik yra galimybė to nedaryti namie, tai ir nedarykit

O mum terapijoms nemie nelebai ir laiko lieka, baigiu darbą 5, taigi, kol grįžtu, pavalgau, kiek atsipučiu, jau ir 6, tada sėdam prie namų darbų, tai užima nuo 1 iki 3 val priklausomai nuo nuotaikos ir tada jau miegelio vyrukas keliauja, taip ir nelieka laiko tom spec terapijom, net jei vaikas tą dieną būna gerai nusiteikęs, tada jau nenoriu jo daugiau spausti ir dar ką nors daryti, nes nuolat pabrėžiu, kaip gerai, kad jis šiandien puikiai dirbo ir kad jam dabar dar laisvo vaiko liko pažaisti o ne visą vakara prie knygų sėdėti, kažkaip manau, kad ji tai turėtų paskatinti nesiožiuoti ir greitai viską atlikti
Papildyta:

O aip dabar? neprogresuoja? užjaučiu labai, laikykis
Papildyta:

tai va tame ir esmė, kad anksėiau skaičiau nuo-iki, o dabar reik žiūrėt
Papildyta:

Ale gi ir ištaikėt - įkurtuvės per Naujaką nugi sveikinu, dar pamenu tą džiaugsmą, mes atsikraustėm ant Kalėdų

anokia čia ir paslaptis - jeigu su RC terapijomis tai apie 900 per mėn., jeigu be - apie 700 per mėn., na dar gi tenka pirkti visokius spec plastilinus, ergoterapinius kamuoliukus, piešimo priemones ir pan. Taip pat daug labai kainuoja metų gale sudovanoti dovanėles visoms Augustino moterims (aš taip vadinu jo specialistes ir darželio moteriškes) - šiemet teko suruošti septynias dovanas papildomai, tačiau nepasveikinti jų nėra galimybės, nes šios moterys yra jau mūsų gyvenimo dalis ir bus dar tikrai ilgai. Tai va, didžiąją dalį išlaidų padengia neįgalumo pašalpa, tad šeima nuostolių daug nejaučia. Na, o dabar žiūrėsiu, kaip čia su tais mažinimais bus. Jeigu stipriai, tai tada teks jau minimalizuoti ir labiau apgalvoti užsiėmimų grafikus ir sudėlioti prioritetus labiau sistemingai. Gal tuo atveju ir teks namie dirbt. Tačiau yra vienas labai didelis BET - aš jaučiuosi labai pavargusi nuo kasdienio lakstymo pirmyn-atgal. Jau metai taip gyvenam ir pabaigos dar nesimato anaiptol. Tad man tiesiog rankos nebekyla dar sėst su juo kažką dirbt. O ir vaikas jaučiasi pavargęs po užsiėmimų, tad darbas būtų tikrai nekokybiškas

na tada nėr man ką ir svajoti

Sviesioji, turiu tau pasiūlymą ir manau jis tikrai geras:
SM yra tema Autizmas? http://www.supermama...?...=20765&st=0 ten labai tiktų tavo visos nuorodos ir ištiesų būtų puiki vieta sugrupuoti visą tavo įkeltą info, o čia galėtumėm tiesiog žmoniškai paplepėti

Tiesa, neparašiau dar vieno svarbaus dalyko - į specialistų rankas vaiką atidaviau todėl, kad neturiu kompetencijos šiam darbui. Iš šono atrodo - pamanykit, sunku čia vaikui paveiksliukus rodyt ar ant kamuolio pasodint. Tačiau kiek esu mačiusi užsiėmimų, tai anaip tol visai nepaprasta metodika. Pvz., kaip kineziterapeutė su juo dirba? Ji jam duoda komandas, bet prieš tai suploja. Hm, keista ir nevisai aišku kodėl, tačiau akivaizdu, kad ne be priežasties. Na, ir panašiai. Reikia juk žinoti ne tik kaip dirbti, bet kaip dėmesį koncentruoti ir t.t.
Papildyta:
Cezi, aš manau, kad ji nemato mūsų postų, užsidėjo ignorą. Vakar klausiau kaip ir kiek ji lavina savo vaiką - reakcijos nulis, tuo tarpu, visa kita plūsta kaip ir ankčiau. Na, jeigu neužsidėjusi ignoro, o tiesiog neatsakinėja, tai nepagarba aukščiausio lygio, tačiau visgi manau, kad nemato ji mūsų dabar.
Papildyta:
Tiesa, turiu prisipažinti, kad su mintimi, jog ji nemato mano postų, eiti čia žymiai smagiau, jau po truputį randasi ir noras parašyti jums kažką gražaus ir mielo, mergaitės

va va ir aš taip manau, kažkada gan seniai vyresniajam stuburiukas krypo, reikėjo mankštą daryti, tai kai paklausiau pas gydytoją kur vesti tai išsityčiojo, o ką negalit patys
Papildyta:

pastebėjau, kad temelė atkuto lyg ir, bet durnystė didžiausia, kam tema iš vis reikalinga, jei vieni kitus ignorais akrausim

Sveikos,

gražių artėjančių Naujųjų metų. Kad visiems jie būtų sveiki, turiningi bei laimingi

Rita, šaunuolė, kad taip sistemingai užsiimat su vaiku.
Aš tai matau išties didelę naudą, kai užsiėmimus koordinuoja specialistai. Žinoma, galima ir namuose, tačiau reikia, kad kažkas koordinuotų darbą. Gerai, kai to neriboja finansai.

Mes su mažiumi užsiimam namuose, dirba centriuke. Anksčiau, kai ėjo į kitą daržiuką, samdėme specialistus papildomai, taip pat viską, ką įmanoma buvome išsirūpinę darželyje: kasdieninius logopedo užsiėmimus, du kartus į savaitę dirbo spec. pedagogas, porą kartų į mėnesį - psichologas, muzikos bei meno terapijos. Taip pat į metus po 18 užsiėmimų ART - logopedas, kineziterapeutas, psichologas.
Tačiau dėl vaiko neišpasakyto hiperaktyvumo ir iš to sekančių elgesio problemų, teko pakeisti daržiuką. Ten taip pat dirba su juo specialistų komanda. Namuose noriai mokosi ir pats.
Dėl užsiėmimų. Nežinau kaip kitoms, bet buvo toks tarpas, kad matėsi, jog vaikas nesugeba įsisavinti informacijos, tuomet psichologė rekomendavo pristabdyti terapijas, o gerinti psichoemocinę būseną, kad neatsirastų priešprieša visiems užsiėmimams.

Taip pat paraleliai tiriamės pas genetikus, sausio vidury gausime paskutinių tyrimų atsakymus, tad papildomai konsultuosimės dėl maisto korekcijos bei papildų, kuriuos rekomendavo dr. Lesinskienė, vartojimo. Su genetikais tikriausiai dar teks pabendrauti.

manau, Naujieji metai - pats metas nuoskaudas palikti ir tikėti, kad jos nebepasikartos kitamet. Kas dėl ignorų, na, tai tik vienkartinis atvejis. Gyvenimas yra toks, pasitaiko visko, tad žymiai mažesnė kančia yra tiesiog neįsileisti negerumų į širdis ir mintis - yra toks reiškinys, kaip vampyrizmas, kai žmonės, visiškai nesuprantamais būdais tiesiog siurbte siurbia energiją iš kitų, iš aplinkos. Panašu, kad susidūrėme būtent su tokiu atveju. Tad vienintelė apsauga nuo to - tik neįsileisti į širdis ir mintis, kito varianto nėra.
Na, o kas dėl atvirumo ir meilės jums, likimo draugėms, čia man ir pakišo koją - uždariau tai ką jaučiu savyje, nes jeigu rašau čia tai rašau absoliučiai visoms arba nė vienai. Tikiuosi išsispręs ši problema gražiai ir taikiai

Noriu visų atsiprašyti, kad teko pereiti šioje temoje su raudonais šauktukais - tačiau mano darbas dabar yra ne tik bendrauti, o ir neįsileisti šiukšlių


Neįgalumas mums šioj vietoj - tikras išsigelbėjimas. Kadangi davė vidutinį su slauga, tai išties pasidengia praktiškai visos išlaidos. Kitu atveju, deja. Be to, mums gyvenimas įdomiai pasisuko: likimas nuskriaudė vaiką ir mus tuo pačiu, tačiau kasmet aplink jį susiburia tiek gerų žmonių, taip visi nori padėti, palaikyti, pagelbėti. Ir tos specialistės, kurias samdom. Matau ir tiesiog jaučiu, kad jos dirba ne dėl to, kad tai 'eilinis privatus klientas', o todėl, kad labai nori mums padėti - pataria, išklauso, palaiko, padrąsina. Mūsų kineziterapeutė išvis auksas - ji taip pamilo Augustiną, kad pasiėmė jį dirbti ne tik sporto salėje, o ir namuose - jie kartu piešia, lipdo, kuria ir ji nė cento už tai neima, kad ir kaip siūlomės. Argi tai ne stebuklas? O auklėtoja - kokia ji nuostabi pas mus. Nuo pat pirmos minutės nė vieno žodžio neišgirdau apie tai, kad jai per sunku, kad ji nemoka ar kad negali tiek dėmesio skirti mano vaikui. Vienintelis dalykas ką girdėjau, tai 'aš niekada neturėjau autisto, man nedrąsu, bet aš pasistengsiu padaryti viską dėl jo'. Net šeimininkutė, ir ta taip myli mano vaiką - kadangi jis mažai su vaikais būna, tai ji pasiima kartu dengti stalus, tvarkyti, jie kalbasi, nors, juk tai visai ne jos pareigos, ar ne? Žodžiu, tvirtai galiu pasakyti - Augustinas yra laimingas vaikas šiame gyvenime, nes sugeba pritraukti mylinčius ir atsidavusius žmones. O aš... o aš, buvusi skeptikė, materialistė, supratau, kad ne viskas šiame gyvenime vyksta pagal schemas ir toli gražu ne viskas yra apskaičiuojama skaičiais - kartais atsitinka taip, kad visiškai pašalinis žmogus, su kuriuo kitom aplinkybėm, net neturėtum apie ką kalbėtis, tampa didžiausias ramstis gyvenime...