Autistukai

Puikiai suorganizuota Įsivaizduoju, kaip tai sudėtinga, nes mes saviškį kasdien po mokyklos vežam į kokią nors "pamokėlę" (logopedė - spec. pedagogė, muzikos terapeutė, žirgynas, baseinas). Tik mums tai niekaip neišeina 2 val., nes paprastai pamoka trunka 30-45 min. (standartinė kaina - 25 Lt). O namie tai siaubas kaip sunku užsiimti.... Na, tiesiog neįmanoma.... Nei jėgų, nei laiko, nei vaiko motyvacijos.... Manęs visai neklauso, o su specialistais dirba kaip didelis

Rita, gražiai pasakei, kad vaikas pats tarsi pritraukia mylinčius žmones. Aš irgi tuo negaliu atsistebėti

Visoms LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ

Pas mus šiuo metu gyvenime perversmas - aš taip dėkinga vienai mamytei, kad ji paskatino mus keisti ugdymo įstaigą.

Mano vaikas laimingas - tai matosi iš jo spindesio, iš jo noro bendrauti. Ir man nieko daugiau nereikia. Ir kaip tai matosi iš specialistų... Centriuko auklėtojos paprastos, apsikabins, pabučiuos kiekvieną vaiką. Joms nesunku, negėda, o pasirodo net ir pedagogiška parodyti meilę...

Būkime laimingos, mes ir mūsų vaikai, mūsų šeimos

pas mus po du skirtingus užsiėmimus per dieną būna, taip ir susidaro tos valandos. O savaitgaliais - po valandą kol kas


kaip nuostabu tai skaityti

Laimingų metų visoms

[quote=cezi,2009 12 30, 22:57]
Viva-la-vita, stiprybės tau, labai užžjaučiu, suprantu, kaip tau sunku, bet tikrai žinau, kad vistiek rasi savyje jėgų ir toliau šypsotis, gyvenimas ties diagnoze nesibaigia, viena tikrai žinau, jei ką Dievas atima, tai kitur labai daug atseikėja, anksčiau ar vėliau rasi tą atspirties tašką ir aukštai iškelta galva žygiuosi pirmyn
Papildyta:

Dėkui. Man dievas jau taip atseikėjo, kad nesiliauju jam dėkoti. Kažkada stiprybės semdavausi būtent tikėjime, dabar suprantu, kad tas vadinamas dievas yra gėjus ir jis moterų nekenčia.
Papildyta:
[quote=maliukas,2009 12 31, 08:39]
viva la vita,nenusimink,
Mums ir prieš porą metų buvo konstatuota sunkus autizmas, dabar tik lengvas.

Dėkui. Tikrai nebetikiu niekuo. Norisi susiimt, bet negaliu.

Su Naujaisiais metai, mielosios

Su Naujais Metais, te visoms mums atdesa daug stiprybes, kantrybes ir laukiamu stebuklu!
Tai vat nors aistros del Sviesiosios jau aprimo noriu ir as isterpti
Kas cia vyksta, ko jus ja atakuojate taip kaip yra atakuojami musu "kitokie" vaikai, zmgus juk dri pasidalinti info, o jus cia tik guostis susirinkote? Juk kiekviena norime padeti savo vaikui, tai kodel nepasidziaugus, kad yra zmogus ieskantis dedatis nuorodas. Kazkada ir as taip dariau, na gal ne taip aktyviai, bet supratau, kad cia to nereikia, ypac kelioms pesimistems. IR dar noriu, Cezi priminti, kad butent po jos keliu astriu pasisakymu dingo kaip i vandeni 2 daujos forumo dalyves, vienos niko nepamenu, o kita tai skruzdeda. Ir dar net juokinga pasidare, kai kazkokia PETROVA, raso tik 3-ia posta, bet jau is inercijos kartu su visomis varo ant sviesiosios
Linkiu visoms buti protingoms, ir ismokti tolerancijos
P.S. MALIUK, JEI IDOMU APIE BARO KAMERAS parasyk i asmenine

O as maciau, kad ji atsake

O kur jus izvelget, kad as ant jos VARAU?
Tik norejau parasyt, kad nesvaistytu savo brangaus laiko nuorodu rinkimui ir kitu situaciju analizavimui, kai butent daugumai (kaip Jus saket) cia to nereikia ar
kai ka net erzina.
Na, o del to TIK trecio posto, tai musu diagnoze F83, tai nelabai, kuom turiu pasidalinti ar kazka labai naudingo pasakyt. Bet kaip zinia, kartais diagnozes keiciasi, todel renku po truputi informacija, domiuosi, kad uzbegt uz akiu visiems nemaloniems dalykams. Zinau, kad kartais taip stipriai pasineriam i tos informacijos paieskas, kad kartais net uzsimirstam vardan ko mes tai darome. Man pasirode, kad praleidziant po kelias valandas prie kompo vien renkant nuorodas, aptarinejant visu postus, realiai nelabai kada belieka laiko paciam lavinimui.
Bet aisku, ne mano reikalas, kas kaip leidzia savo brangu laika, todel nebesikisiu, juolab (kaip supratau) nelabai aiskiai destau savo mintis

Sveikos. Su Naujais metais.

Siai denai as jau kazka apciuopiamo sau radau (apie tai ir anskciau zinojau, tik netaikiau). Ir kiek spejau issiaiskinti, tai yra prasmes bandyt.
Per keleta dienu dar spejau uzmesti aki i senus forumus. Ten irgi si bei ta prie auksciau aprasyto radau. Tingiu kazka aiskinti, nes senbuviai TAI jau aptarinejo senose forumose ir manau kas susidomejo, tas taiko, kas nesusidomejo, tai ir dabar bus neidomu.
Siai dienai man medziagos ir veiklos apmastymams pakanka. Pastebejau, kad cia daugiau demesio skiriama tarpusavio psichologinei pagalbai, o man aktualesni klausimai gal but ir visai praktiskai netaikomi. Tad apie juos klausti yra tas pats, kas savotiskai "spaminti". Tuom as ir trukdau keletai sio forumo dalyviu.
Tai visiskai nereiskia, kad as cia nepasirodysiu ryt, ar po metu. Kai man reikes kokios info, tai ateisiu ir bendrausiu.

SU NAUJAIS METAIS!

Niu ką gi, parašysiu, kaip mažius reagavo į naujus namus. Iš tikrųjų tai - ne blogai, nei ypatingai labai gerai. Į laiptinę ėjo noriai, kaip į savo namus, laukė su džiaugsmu lifto, važiavo patenkintas, kuo puikiausiai rado mūsų buto duris (nes jau ir remonto metu buvo keletą kartų apsilankęs) - na, tiesiog įėjo kaip į savo namus. Šiek tiek matėsi, kad buvo nuščiuvęs. Rodė "cia cia" į televizorių. Sakėm: taip, tai tas pats mūsų televizorius! Apžiūrinėjo susidomėjęs visus kampus, nuėjo į savo kambariuką, rado savo senąją lovytę ir svarbiausia - visas mašinytes , kurių gerą savaitę nebuvo matęs. Džiaugsmingai visas apžiūrinėjo, dėjo ant palangės. Vienžo džiaugėsi.
O štai paskui prasidėjo "linksmybės" Kadangi buto plotas padidėjo vos ne du kartus (mes buvome gyvenę labai mažoje erdvėje - 34 kv. bendro ploto buvusio bendrabučio butelyje), tai vaikas nebeturėjo kur išlieti energijos ir kad pradėjo lakstyti, bet taip be perstojo ir niekaip sulaikyti. Lipo ant sofos, šokinėjo nuo jos ant kelių Tikras hiperaktyvistas. Ištvėrėme tuos lanktymus šiaip ne taip kokią valandą ir nutarėme eiti pamigdyti, kad žvalesnis naujuosius sutiktų. Išsimaudėme ir gana puikiai užmigo savo kambarėlyje savo lovelėje. Pabudęs vėl nenusėdėjo vietoje, lakstė lakstė lakstė lakstė, rėkavo (neįsivazduoju, ką kaimynai pagalvojo ). Ir taip hiperaktyvus buvo iki pat fejerverkų, toks vaizdas, lyg jam kas būtų įgėlę, nepasėdėjo nė sekundei, nors ir visaip stengėmės jam skirti dėmesio ir kažkuom kitu užimti. Bet paskui lūžo kuom puikiausiai ir išmiegojo visą naktį vėl vienas savo kambariuke iki pat ryto
Šiandien diena kažkiek ramesnė. Panašu, kad vaikas labiau apsipranta naujoje erdvėje. Labiausiai džiaugiamės, kad turime virtuvę su normaliu stalu, prie kurio galime visi susėsti ir ramiai pavalgyti. Valgo pats Valgo tiek, kiek nori. Pasakėme, kad jei lipsi nuo stalo, bus viskas, su šaukštu iš paskos nebėgiosime
Na, tikiuosi bus viskas gerai. Šiaip iš gyvenamojo kambario/saliono kolkas teko išnešti stalą su kėdėmis ir paslėpti kolkas tuščiame miegamajame, nes vis dėlto įprotis lipti ant kėdžių, o nuo jo ant stalo, o nuo jo ant palangių išliko

Gal biski ne i tema, bet pazistu ne viena geju. Jie tikrai myli moteris, tik kitaip. Taip kaip mes mylime savo artimas drauges.

ICE, labai super mano akimis viskas praejo. Kodel rasai: nei gerai, nei blogai???
Bet koks sveikas vaikas eitu tirti aplinka nauja, "apsiuostyti" tskant. Tai normalu. Juk nebuvo isteriju, prasymosi namo per asaras, kazkokiu nervu...
Norejau paklausti kaip Jonas i fejerverkus reagavo? Ar rodet?

Maniskis tai kai pasakem kad eitu po egle dovanu ieskot is dziaugsmo net klyke issisiepes begdamas prie egles. Rades dovanas sokinejo ir plojo... Jetau, net nesitikejau tiek dziaugsmo. Gaila kad nenufilmavom.

tai apie ką rašote - nebuvo atsakymas į mano klausimą