Autistukai

nu tai apibrėžk jį

Ramybes, silumos ir santarves jums bei jusu seimoms

Sausio 5d gulsimes i VRC. Ir laukiu, ir bijau.

Su Sventem visas sveikinu
O su nanuk visiskai sutinku..as kai paskaiciau ka priraset ,tai pasibaisejau ,zinote,kvepia egzorcizmu ,autizmo isvarymas. As atsimenu kai sedejau ir ziurejau i besisupanti vaika,ir toks piktis uzvaldydavo norejosi prieit ir taip ji supurtyt.veliau as supratau kad pikstu ne ant vaiko ,o ant jo ligos. Veliau susitaikiau kad jis tiesiog KITOKS ir viskas kazkaip sisitvarke. Reikia ismokt susitaikyt su liga ir su ja gyvent. As tikrai netikiu kad yra stebuklingu vaistu kurie galetu isgydit autistus.Niekad vaikui nekisau jokios chemijos ir nesiruosiu to daryt .Vaikads turi jaustis sveikas ir pilnavertis ( manau kad gerdamas vaistus ir vedziojamas pas gyditojus jis taip nesijaus).Geriau jau suteikt normalu gyvenima,toki koki gyvena kiti vaikai.

Rita, jau apibreziau kelis kartus.
Ai nesvarbu, atsibodo gincytis.


Paskutini dalyka tik noriu pasakyti, meile irgi visi skirtingai suvokia. Cia kaip pavizdys.
Papildyta:
Prasau Rita:
apibrezimas
SUSITAIKYMAS:
Смире́ние — добродетель, противоположная гордыне, и одна из самых главных добродетелей в христианской жизни. Оно состоит в том, что человек не высоко думает о себе, питает в своём сердце духовное убеждение, что ничего своего не имеет, а имеет только то, что дарует Бог, и что он ничего доброго не может сделать без Божией помощи и благодати; таким образом вменяет себя за ничто и во всём прибегает к милосердию Божию.

Na tai kas buvo teisus???

Trumpai Rita as zinau kaip apibudinti susitaikyma: tai suvokimas, kad kaip yra taip yra ir tu nieko negali pakeisti. Stai, ko gero tiksliausias apibrezimas.

Siaip tai man su vaiku (auginimas, lavinimas) labai visa seima padejo (mano tevai, sesuo). As issivaizduoju ka turetu jausti tos mamos, kurios vienos be niekieno pagalbos augina, o ypac vienisos mamos, arba kur seimoje yra ne vienas vaikas. Cia jau tikrai belieka susitaikyti, kitaip isproteti ir pats gali. Arba sau ligu isivaryti.
As prisimenu kaip mes po vaiko diagnozes menesi visa siema vieni su kitais baremes, paskui dar menesi stengemes tylet, nes kitaip bartumemes. Du menesiai nuejo inforamacijos paieskai ir "zygiui" po spec. darzus . O paskui man asmeniskai dar visu metu prireike, kad atstatyti savo psichologine pusiausvyra.

pritariu visu 100 procentų.

Cia tai labai jau sudetingas ir kompleksinis klausimas. Daug kas priklauso nuo to, kokiam amziuje buvo nustatytas autizmas, kada issiaiskintos (ar issiaiskintos) priezastys ir kokios (t.p. kokia kaina ir koks prieinamumas) tam laikotarpyje buvo pasiulytos gydymo priemones.
Is principo as irgi pries medikamentini gydyma. O nuo medicinos istaigu mano mazius jau gal nuo 2 metu kratosi (bet pvz. as vaikysteje irgi kraciausi gydytoju ).
Nelabai man aisku kaip autistai gali jaustis sveiki ir pilnaverti... Realiai sveikatos tai nera, o musu visuomene neparuosta tam, kad autistai butu adaptuoti sioje visuomeneje ir jaustusi joje pilnaverciais nariais.
Dabar del normalaus gyvenimo suteikimo... Vaiko lavinimas ir jo prieziura uzima vidutiniskai 3 kartus daugiau, nei normalaus vaiko. Tad is esmes prie tokio vaiko turi "budet" vienas laisvas zmogus, kuris nuolat uztiktinu to vaiko gyvenimo kokybe. Be to sis zmogus turi gerai orientuotis autizmo srityje, medicinoje ar bent jau turet dar nemazai papildomu lesu, kad samdyti tam reikalingus specialistus. Pati ta "laisva" zmogu" irgi reikia islaikyti. Nes jei tai ne seimos narys, tai jam moket alga, o jei tai seimos narys, tai toki seimos nari turi islaikyti kiti seimos nariai. Bet kuriuo variantu visos seimos gyvenimo kokybe gerokai krenta. Ir krenta ne 1-2 metams, o tiek, kiek gyvens seimos nariai, besirupinantys tokiu vaiku ir pats vaikas, t.y. VISA savo gyvenima. O kadangi stresai ir pablogejes finansinis gyvenimo lygis tikrai neskatina ilgos gyvenimo trukmes, tai spreskit patys kiek jums cia Dievulis laiko skire...
Tad visumoje galiu pasakyti taip: kokybiskos paslaugos ir vaiko autisto prieziura prieinama tik turtingiems musu salyje (siai dienai). Todel vidutinei statistinei seimai yra neimanoma suteikti tokiam vaikui "toki gyvenima, koki gyvena kiti vaikai". Tai UTOPIJA.
As jau patyliu apie tai, kad savirealizacija siame gyvenime reiktu palaidoti. Nebent jusu viso gyvenimo svajone ir gyvenimo tikslas butu padet neigaliems... Na, tada jus tikri misionieriai autizmo srityje Lietuvoje.

Redaguota: pašalinta žinutės dalis, kurioje vartojami keiksmažodžiai

Sviesioji, norit būti išmoderuota ar kas yra? Nemokat gražiai bendraut? Tiesą sakant, nemokat, bet nepamirškit, kad forume galioja taikyklės, viena kūrių, įpareigoja nesikeikti forume ir nekalbėti grubiu tonu. Persiskaitykit taisykles, čia aš jums, kaip moderatorė sakau.

Oi Sviesioji kaip tu klysti
As daug metu auginau viena 2 vaikus su negalia ,darba susiradau toki ,koki galiu dirbt namuose ( paisau projektus).Sio metu esu viena is geriausiu projektuotoju LT o del normalaus gyvenimo tai duosiu parasyt savo vaikui .
P.S. seima nelabai mums galejo padet .
As esu Tomas,autistas.Bet as manau kad gyvenu normalu paprasta gyvenima.Zinoma as skyriuosi nuo kitu vaiku ir isvis zmoniu.Bet su tuo as susitaikiau.Man sekasi mokykloje ir turiu ten daug draugu.Visa tai ka as pasiekiau man buvo neisivaizduojamai sunku ir kartais atrode beviltiska.As su tevu pagalba pasiekiau tai.
Paciam vaikui reikia stengtis ir deti didziulias pasatangas i visa tai.Pinigai siuo atzvilgiu tik "karpytas popierius" vaikas turi pats stengtis ir keistis.Man pavyko todel manau kad gali pavykti ir daugeliui kitu. smile.gif

O cia jau gincitinas klausimas... Keiksmazodzio kaip tokio nenaudojau. Tad taisykliu nepazedziau. Grubiai juo labiau nesnekejau.
O tvirtinti, kad as "nemoku graziai bendrautu" ir tokiu budu sudarinet apie mane prasta nuomone, yra jusu kaip moderatoriaus igaliojimu virsijimas. (O juolab be rimto pagrindo grasinti isregistravimu). As cia jums kaip forumo dalyvis sakau.
Jei as jums nepatinku asmeniskai, tai jusu asmenines bedos, o ne mano. Forumas viesas.
Pasiskaitysiu kai turesiu laiko ankstesnes temas. Baisiai idomiai man pasidare, del kokiu priezasciu cia dingo kai kurie sio forumo dalyviai. O tie, kurie liko daugiau bendrauja per asmenini pasta.
Kiekviena lazda visada turi du galus...
Papildyta:


Pagarba jums uz jusu istverme. As suprantu, jus idejot milziniskas pastangas, kad butu bent jau taip, kaip butu. Ir aisku tai yra jusu teise girti tai, ka jus pasieket. Kiekvienas zmogus besistengdamas pasiekia tam tikru rezultatu. Bet kiek tos pastangos "suvalge" jusu sveikatos, nervu ir svajoniu...? Kiek laiko negavo jusu sveikas vaikas, nes jusu didesne laiko dalis kaip bebutu, buvo skirta jusu kitu dvieju vaiku poreikiams tenkinti...
Ar jus galvojat apie siu dvieju vaiku perspektyva po mokyklos, tolymesniam darbiniam, seimyniniam gyvenime? Kokios perspektyvos? Man idomi jusu nuomone, nes man idomi suaugusiu autistu tolymesne ateitis musu visuomeneje ir ju seimu realistinis poziuris siuo klausimu.
Papildyta:


Tomai, parasyk kaip tu save prisimeni, budamas pirmoje klaseje? Man labai idomu, nes mano sunus kitamet eis i pirma klase. O issivaizduoti save jo vietoje as neistengciau.

Svgiesioji, man kažkaip susidaro įspūdis, kad tamsta taip pat esate autistė, ne tik jūsų vaikas, tiesa sakant tų bruožų mes visos turim, bet tamstos labai aiškiai išreikštas soc. bendravimo sutrikimas ir visa ko neigimas, gal nors vieną iš gydymo būdų išbandytumėt ant savęs?
Papildyta: