-----------
O viskas prasidėjo nuo to, kad po ilgų metų kartu ir auklėjimo treniruočių su kate, Rusmenė užlaužė savo briedį ir pasakė "viskas, reikia vaikus gamint" . Briedis nesilaužė. Žemą startą paėmėm kovo mėnesį, o jau liepą mano papuliai kažkaip keistai ėmė signalizuoti - "mol, skauda mus, paponešis spaudžia" Hmmm... Įjungiau mygtuką "ignore" , bet abejonių liko.
Kai jau 5 dienos ėmė vėluoti MM, išsitraukiau NT. Ankstyvas sekmadienio rytas, MB miega, aš WC brazdinuosi. Padariau, sėdžiu, laukiu, skaitau žurnalą, o širdy ramu, ramu, nei šešėlio abejonės - aš gi laukiuosi. Uf... Žiūrim: NT nemelavo - dvi riebios raudonos juostelės. Galvoj sumaištis ir pirma mintis "viskas, motin, teks gimdyt..."
Įlendu į SM - reikia gi sužinoti gimdymo datą. Suvedu duomenis ir nukrentu vietoje - balandžio 1-oji! jopš-ta-ra-rai..... Teks gimdyti melagėlį.
Nėštumas buvo pasaka - vaikščiojau lengvai, kaifavau nuo zuikio judesiukų, nuo pilnumo, nuo storumo, nuo dėmesio. Ir su kiekviena diena, artėjo MŪSŲ pasimatymo diena.
9 mėnuo. Sunku. Velniškai sunku. Judėti, miegoti, sėdėti. Viską spaudžia: šlapimo pūslę, plaučius, skrandį,. protą. Namuose intensyvus remontas. Briedis visom keturiom kala, pjauna, dažo. Merginos, jei norite, kad greičiau namuose baigtųsi remontai - pastokite!!
Balandžio 1-oji - nieko. Fu.... melagio nebus...
MB užknisa su kasdieniu klausimu - ar dar šiandien negimdysi? 
Pasirodau ginei ir gaunu slaptą užduotį gultis parai stebėjimui į patologinį. Balandžio 6 MB perkrausto mane į ligoninę. Patikrina - 1 cm + kietas, ilgas kaklelis. Lauksim. Paskutinis terminas balandžio 13-oji. Tada jau..... Po paros grįžtam namo. Suvalgom 4 patiekalų pietus. Pasivalkiojam po parduotuves. Oras puikus, pavasaris skuba.
Vakare 8 val. įsitaisau ant lovos - paskutinė 'My name is Earl" serija. Staiga jaučiu: pulpt srovė kelnėsna... Aš ramiai mintyse mąstau: nu ką prikrapštė ligoninėje... vandenys teka... Po to: "Jėzusmarjaponedieirpanamarija - taigi jau GIMDAU!!! " Pasitikrinu - oh yeah, baby. Vandenys.
Nulekiu į kitą kambarį - ten Mb paskutines grindjuostes tvirtina. Palaukiu, kol prisuks ir sakau: šiandien daugiau nedirbsi. O jis
kaip tai? va dar ir čia ir čia padirbėsiu. Sakau: "Tu nesupratai. Šiandien tu jau nedirbsi. Man vandenys teka." MB 
vajezau, nejaučiu nei rankyčių, nei kojyčių. 
Pradedam ruoštis. Ryšulių peržiūra, dušas, barzdos skutimas, prisidavimas balandinukėms. Beje, iš tų nervų MB pirmą kartą gyvenime įsipjauna į nosį
Nosis užlipdoma, karavanas pajuda II KL link...Prisistatom, užsiregistruojam 22 val. Pasakodama savo istoriją žvairomis akimis bandau perskaityti ant stalo paliktą ginių budėjimo grafiką. Žinios nelabai džiugina - budintis ginius - vyras
(kažkaip nelabai aš kaifuoju nuo vyrų ginekologų.....) Papuošia mane J. Statkevičiaus paskutinės kolekcijos "Turtuoliai ir elgetos" rūbais. Pasikeliam į II aukštą. Mintyse padėkoju ginei, kad teko pagulėti patologiniam - jaučiuosi kaip namuose. Jokio streso. Pasiūlo gimdyklą. Nu va. Gražiai gražu - kai per pamokėles aprodinėjo gimdyklas sakiau, kad tik ne į šią
Bandau pasiprašyti į suremontuotąją. Šansų jokių - visos gimdyklos užimtos, likusi tik ši. Gerai.... Įsitaisom, apsidairom. Turbūt mane mama irgi panašioj gimdė. Dar kažkoks radijukas groja pradedančio kompozitoriaus simfoniją. Br... niūroka. Pasifotkinam, pasimaivom. Už sienos kažkokia moteris tokiu balsu užrėkė, kad supratau - paskutinis stūmimas. Ir tikrai - suverkia kūdikis. Abu susižvalgom. Kažkas jau pagimdė... Ateina akušerė. Iš pirmo žvilgsnio pamatau - ne ta koja lipo iš lovos... Ruoškitės, tuoj gydytojas ateis. ir išeina. Galvoju, ką čia ruoštis?
Viskas su manimi.Po kelių minučių - bum durys, įvairuoja ginius su akušere.
-Labas vakaras,-rimtu žemu balsu sako ginius.
-Labas vakaras,-unisonu atsako du susigūžę žmogeliukai.
-Moteriške, prašom pereiti ant stalo, patikrinsime jus. Moteriške greičiau - man šiandieną 5 gimdymai. Vyriški, padėkite moteriškei.
Moteriškė, t.y. aš šuldy-buldy kiek leidžia storumas ir mazgotė tarp kojų perlipu ant gimdymo stalo. (Matot, patekom į nepagerintą gimdyklą. Teko laipiot.)
Ginius apžiūri. Galvoju: "Die, duok 3, duok 3 cm." 1 cm. Ir kietas kaklelis.
-Kas kiek sąrėmiai?
-Tai kad... nebuvo...
-Negerai moteriške, negerai. Skatinančius ir epidūrą.
Mmmdaaa... nuplaukė mano natūralumas. Ate-ate...
MB nuklauso kaip už durų (čia tai jau man buvo viršūnė) ginius sako akušerei: 50:50 cezaris. Atvaro akušerė ir prasideda skatinimas. Kiek ji man skatinančių suleido ir nuskausminančių, jau neatmenu, skaičius dingo po 5. Bet kad ją iki šiol 33 kankintų, kaip ji mane kankino kosminiu greičiu leisdama vaistus. Kaip venos nesusproginėjo, iki šiol mįslė.
Ateina anesteziologė. Gera moteriška, rami, ramiai pasodina, pataiko, apšaukia mane, kad nejudėčiau, paima parašus ir išeina. Tiesa, nuo visų šitų vikruntasų man pasidaro bloga, vos nenukrentu alpdama nuo stalo - laiku sulaiko briedis, kuris vis kartoja: įkvėpk, iškvėpk, įkvėpk...
Laikas kol veikė epidūras buvo liuks, tik ta višta akušerė gadino vaizdą su savo švirkštais. Laikas nuo laiko užsuka ginius pasiciekavint kaip man ir mano kakleliui sekasi. Prašom perlipkite ant stalo. Aš lipt, kojos kaip virvės. Briedis tempia mane kaip maišą ant to stalo. Kaip aš tais laipteliais užlipau - mistika....
Ir nė velnio tam kakleliui nesiseka - vis dar 1 cm.
- Aš jums pamasažuosiu kaklelį, kad prostoglandinai išsiskirtų ir lengviau atsidarinėtų. Vaikeli atsipalaiduok...
O vaikelis išverstom akim pakilusia plika subine raitosi, kol jai ranka masažuoja kaklelį.
Kad rupūžės vyrai bent dalį to "kaifo" pajustų, tai žinotų kaip mums saldu!!!! Čia dar pasibaigė epidūro poveikis ir pasirodė akušerė su eiline doze skatinančių - va tada ir pajutau ką reiškia sąrėmiai kas 3 minutes. Kardiotokografas terodė 65, o Rusmenė jau cypė uf uf uf ir spaudė menką ašarėlę.... Tiek to... Po 6 valandų kadrilio mano apatinis kaklas vis dar rodė vidurinį pirštą ir ginius nuspendė paskatinti dar vienais vaistais. Suleido, prijungė laidus, išėjo. O tada ir prasidėjo action kategorijos filmas....
mano zuikis pilvely guli, širdelė plaka 125, 130, 126, 115, 106, 96, 85!!! 105, 110, 90б 75, 60!!! Sakau SB - varyk greitai, šauk akušerę!!! Tai palauk, matai, kad atsistato. (Ką jis bobausis, nuraukia, apie mažiuko širdelės tonus) BĖK!!!!!! Išlekia. Momentaliai susirenka personalas. Ginius išrašo velnių savo akušerei (cha cha 
) sukomanduoja: viską atjungt, pranešti operacinei, anesteziologei! Prasideda bruzdesys. Visi dirba sutartinai. Aš kilnojama kaip rąstas. MB prisideda. Atjungt, pajungt, pakelt koją, nuleist koją. Kateteris. Pagarbioj tyloj suleidžiama į stuburą narkozė. Mintyse padėkoju už epidūrą - visa sistema jau buvo paruošta, teliko suleisti vaistus. Bučkis žmonai - riedam. Man vis dar viskas kaip atrakcija. Dairausi. Įdomu gi - ne kasdieną papuoli į operacinę
Paruošia, nukryžiuoja, pririša (gal kas į nosį yra užvažiavęs?.. ) pamatau, kad operuoja 2 vyrai. Tep tau ir reikia, Rusmene, nenorėjai gimdyti prie vyro - turėk du.Kuičiasi jie mano papilvėj, kažką kalbasi, nelabai turiu noro klausytis. Protu nesuvokiu, kad TUOJ GIMS MANO VAIKAS!!! 4 ryto pradeda įveikti šviesų protą. Anesteziologė paklausia, ar žinau, kas gims? Mergytė.... Staiga girdžiu: oho kad pavarė! Kas pavarė? Kur pavarė? Išgirstu negarsų verksmą ir galvoju - matai, kokios plonos sienos - kitoj operacinės gimė mažiukas, o čia girdisi.
Ot durnelė, kai prisimenu.... Staiga, kažkokia moteris kyšt man ryšuliuką prie nosies. O ten į mane žiūri pavandenijusios 2 akytės ir maža burnytė pilna seilių burbulų 
Pabučiuok mama dukrytę. Pakštelnu kur pasiekiu - į nosytę. Ir tik tada pradeu suprasti, KAD AŠ JAU TAPAU MAMA. MUMS GIMĖ DUKRYTĖ!!!Visada prisiekinėjau, kad nežliumbsiu kaip skerdžiama. Tai ramiai sau gulėjau, verkiau, o ašaros bėgo į ausis. O anesteziologė tik valė jas ir valė...
Taip 4:18 gimė mūsų rudmėsėlė. APGAR 9/9. Nudrėksta nosyte ir kaktyte, praskelta lūpyte. Bet viskas greit sugijo. O kai girdėjau, kai šaukė - oho pavarė - tai čia mūsų pupa sugebėjo prikakoti man į gimdą ir visą operacinį stalą apdergt.
Po to sekė įprastiniai dalykai - nerealus drebulys, krūva antklodžių, šildytuvas, pooperacinė palata, skausmai.
Tą naktį sunkiai prisimenu. Tik įstrigo pirmasis žindymas, kai mažas pupsiukas prisiglaudė prie papulio ir ėmė žįsti. Ir dar pirmas galingas naktinis klyksmas, kai plaukai šiaušiasi, o žinai, kad visa tai dar daug kartų kartosis ateity... Bet visa tai atperka mažos rankytės, mažos kojytės, maža švelni šypsena....
