užtai jau leisdamiesi nuo kalno abu išdidžiai pripuolantiems juodukams demonstravom savo juostikes, o jie džiaugsmingai spaudė mums rankas, kad jau kažkam iš jų kompanijos pavužyko mus apgaut

bet, nėra to blogo, kas neišeitų į gera - Manto draugei manoji nurišta juostelė tapo puiki dovana

prisipirkę įvairiausių suvenyrų, nes anot rekomendacijų, jie čia pigiausi, patraukėm ieškot kitų didžiojo miesto įžymybių

kadangi mažius dar vis miegojo, tai nusprendėm pietaut kai jis pabus, o iki tol pasisotinti kurosanais

žvilgerėję žemėlapin nutarėm, kad sekantis mūs kelionės tikslas - Pompidu centras ir ten vykstančios atrakcijos, o pakeliui ir pasieškosim kokios viečikės užvalgyti, nes jau pilvai vis gurguliukus kėlė....va čia ir prasidėjo sunkioji tos dienos kelionės dalis, nes...na nebuvo kur pavalgyt...nes juk važiavom su mažyliu, o jam kažkokio tai padažinio ar visai neiaškaus maisto tai nesinorėjo siūlyt....taip keliavom iš baro į barą vis prarasdami viltį kažką rast normalaus ir karšto valgomo, nes, ar mes jau taip pataikė, bet ten baruose nevalgomi karši patiekalai, na nebent kokio omleto dar gali gaut....ir aišku aplink visur sumuštiniai-bagetės. galų gale nusprendėm lįst kokion parduotuvėn ir bandyt rast ten kažko valgomo, bet ir vėl bandelės....ech prisipirkom mes jų kirminui numalšint ir keliavom toliau.
vis dar besidairydami į aplinkinius barus priėjom Pompidu centrą ir superinį fontaną

kuriuo labiausiai buvo sužavėtas Ignas, o ypač kai šalia jo prasidėjo grand koncertas įspūdingo orkestrėlio, tiesiog jaunimo grupelė su įvairiais pučiamais instrumentais ir būgnais surengė tokį šou, kad mažio nėjo iš ten ištemt

galų gale nuviliojm pasižiūrėt dviratininkų atrakcijų, kuriomis jau labiausiai žavėjosi Mantas

pagaliau eidami nuo šio centro pastebėjom pažįstamo maisto viečikę, nors ji tikrai nebuvo tai, kuomi aš tikėjaus maitintis Paryžiuje - greito maisto restoraniukas, toks a la makdonald, bet jame pateikiam kepta vištiena įvairiausių skonių. bet, kadnagi, vistik jau žarna rijo žarną, tai strimgalviais puolėm jo pusėm žinodami, kad ten rasim ir bulvyčių, kuriomis šiek tiek pasotinsim ir mažių, jis beje smagiai sėdėdamas prie staliuko kirto ir mėsytę

taigi, sunkioji dalis kaip ir baigta, pilvai pilni, traukiam toliau, susikrovę maišelin tai, ko nespėjom suvalgyt, nes mažasis kažko įnirtingai pradėjo plėštis laukan. visai šalia buvo Les Hales didžiulis prekybinis centras visas po žeme ir ten, mažojo keliautojo džiaugsmui įspūdinga arkliukų karuselė, pro kurią jau nėjo pratemt ir teko suktis
smagiai pasisukę arkliukais ir parodę jiems atia atia patraukėm toliau, šiuo metu mūs tikslas buvo Luvras ir mažoji Triumfo arka. pasirodo buvome visai netoliese ir greit pasiekėm diiiidžiulius Luvro rūmus kurie apšviesti atrodė išties įspūdingai ypač įžengus kieman. gaila nuotraukoj nesimato to grožio, nes kažkaip išsitempė lempų atšvaitai


a
pėję aplink radome įėjimą muziejun, prie kurio Mantas nusprendė įsiamžinti

tipo va jis - įėjimas į Luvrą

bevaikščiodami po šią aikštę pastebėjom juoduką benešiojantį mirksinčius Eifeliukus ir siūlantį juos praeiviams, žinoma sulaukėm ir mes jo dėmesio, bet jam pasiūlius pirkt, aš nusiteikiau gan pesimistiškai, ir nusprendžiau, kad jau manes daugiau nebeapgaus

bet vyrukas buvo gan atkaklus tad galų gale prašydamas už tą švytinčią grožybę 10 Eur, paklausė kiek už ją duotume - vyras mestelėjo 5Eur ir...jis nelabai daug prieštaraudamas pardavė

(kitą dieną vaikštinėdami palei Seną, matėm šiek tiek mažesnius po berods 7Eur, tai nors šį kart neapsipirkom)
nuo Luvro patraukėm vėl link Senos ir ten mus pasitiko gražuolis tolumoje bluksintis Eifelis

uch kaip širdelę suspaudė. kadangi jis buvo pakankamai toli, o arčiausiai metro pasirodė besąs Noterdamas, tai mes palei upę patraukėm jo link. jau nuovargis spaudė kojeles, bet noras pamatyt dar vieną Paryžiaus grožybę buvo kiek stipresnis, net už Manto bambėjimus

nušvito jis prieš mūs akis visa grožybe

, akimirkomis net visas nuovargis pasimiršdavo. nepakartojamas vaizdelis

dar pasižiūrėje gatvės fokusininkų pasirodymo, kuriuo vėl labai susidomėjęs buvo Igniukas, nes ten dalyvavo ir paukščiukas, patraukėm link metro, kur....pasiklydom...na tiesio, matyt, nuovargis padarė savo ir įsėdom į priešingą pusę važiuojantį traukinį...teko sekančioj stoty lipt lauk ir ieškotis kaip sugrįžt į pradinį tašką...nuovarigis, įtempti nervai....ech....tokią padėtį galėjo išgelbėti tik vynas nusipirktas vienoje iš rastų Nikolas parduotuvėlių....
vaikai suguldyti, vyno stiklinaitės rankose, nuostabūs įspūdžiai

toliau....manau kitą dieną, nes jau ir taip raidelė painiojas nuo pranzūziškų prisiminimų ir vynelio