Protas? Mano vyras, pavyzdžiui, labai protingas. Geras išsilavinimas, žingeidus, viskuo besidomintis. Va būtent todėl ir juo susižavėjau. Maniau - kaip visi lietuviai, apie jausmus nemoka kalbėti, užtat jaučiuosi patikimai ir saugiai, kam sukti dėl to galvą? O kad mamą myli - vajetau, kaip gražu. Gal kada nors ir aš jam tapsiu tokia pat svarbi... Tai aišku, mačiau, kad neturi draugų, kad geriausias ir vienintelis draugas autistas, jis jautėsi už jį visa galva aukštesniu ir pranašesniu... Klausiau mamos, ar viskas gerai su juo, ar neturėjęs galvos traumų etc., kodėl toks užsidaręs? Oi ne, sakė, mano vaikas yra super duper sveikas. Taip, kad jis neturi empatijos - ne jo kaltė. Tačiau mama galėjo perspėti apie viską. Tačiau ji be galo jį myli ir vargu ar ji mato, kas yra ne taip?
O kas dėl proto, tai ne dėl proto pergyvenu. Man svarbiausia, kad vaikas jausmus turėtų. Kiek turės to proto - tiek užteks.
Įdiekit, motinos, sūnums, kad mūs dangus - ir tas kitokis.
Kitų jausmų nereikia mums - jų pats gyvenimas išmokys...
Taip sakė klasikas. Tačiau man atrodo, kad kaip tik jausmus reikia kažkaip įdiegti, jei tik įmanoma.