Autistukai

Negeras, gaila man tos brolienės

Na taip cia is juodo humoro serijos... Ir juokinga, ir verkti norisi.
Nors as jau pripratus prie tokiu nesusipratimu. Galima suprasti zmones, nesusidurusius su autizmu, kad jiems neaisku kas cia per "zaraza" Juk ir musu pediatre paziuri i sunu ir sako "bet juk jis kalba Ir pokalbyje dalyvauja Jam tikrai autizmas?" Nu tai ko tada is tu eiliniu zmogeliu noreti, kuriu gyvenimas nesuvede su panasiom diagnozem Negali juk zmones ismanyti absoliuciai visas ligas ir sutrikimus. Mes juk taip pat daug ko nezinome apie kitu ligu niuansus, su kuriomis neturejome reikalu

Misis.zd, neliudek - gyvenimas eina. Pasistenk atrasti sviesiasias puses, ismok dziaugtis tuo ka turi. Yra milijonai zmoniu pasaulyje, gyvenanciu kur kas blogiau uz tave, ir tegalinciu pasvajoti apie tokias diagnozes arba "tik" psichologine itampa namuose tarp vyro ir zmonos. As visa tai irgi praejau, todel puikiai tave suprantu. Su pirmu vyru issiskyriau, nes nebegalejau tverti - negana to, kad su vaikais neimanoma buvo susitvarkyti, dar tas prisidedavo prie nervu tampymo, nepadedavo absoliuciai niekuo. Net i parduotuve manes vienos neisleisdavo, turedavau vilktis su abiem vaikais nuo pat antrojo gimimo. Ta laika prisimenu kaip nuolatines asaras ir sirdies skausma. Nieko daugiau. Po skyrybu staiga atsikvepiau. Po siai dienai dziaugiuosi kad tam pasiryzau. Nors viduje draskiausi iki nuprotejimo - man buvo svarbi baznytine santuoka, buvau isitikinusi, kad privalome gyventi kartu kas bebutu, kad privalau viska iskenteti. bet kai atejo laikas, kad neturejau nei uz ka valgyti nusipirkti, nei uz buta susimoketi, teko kreiptis i socialini, o ten paskyre laikina pasalpa 3 men ir liepe per tuos 3 men issiskirti, jei noriu gauti pasalpas toliau. Nu ir issiskyriau. Tiesiog nebuvo is ko rinktis. Ir vyra isbraukiau is savo gyvenimo ta pat diena, kai teismas paskelbe nuosprendi. O paskui prasidejo kitas gyvenimo etapas. Pirmiausiai pripratau prie minties, kad as jau viena, ir pripratinau prie to kitus. Supratau, kad dabar turiu pasirupinti vaikais kas bebutu, ir emiausi darbo - pabaigiau vidurine (buvo likusi 12 kl.), pasimokiau metus profesineje, kad isigyciau specialybe, paskui metus ieskojausi darbo, kol siaip ne taip radau, o paskui rutina darbas-namai, namai-darbas apie 10m. Viska iskenciau, su artimuju pagalba, aisku, sunaus diagnoze suzinojau gerokai po skyrybu ir priereike gal 3 ar daugiau metu, kol nustojau gaileti saves ir savo gyvenimo, ir supratau, kad viskas ne taip blogai kaip atrodo. Viskam reikia laiko. Man patinka vienas posakis "Svarbiausia laiku ijungti durniu". Is proto varo nesupratingi aplinkiniu zvilgsniai? Ijunk durniu. Ir dr nutaisyk naglas akis, jei kam nors to neuztenka Svarbiausia esi tu ir tavo vaikas. O visi kiti tegul slepias po lapais su savo moralais. Nesileisk stumdoma ir moralizuojama. Tu geriau zinai ka ir kaip turi daryti, nes tu savo vaiko mama. Tik tavimi jis gali pasikliauti. Ir tai svarbiausia. Laikykis ir nepasiduok

Labas rytas.
Kaip gerai, kad yra šita tema. Nes aš irgi esu iš tų, kurios nieko nežino, ką reikia daryti ir kaip padėti savo vaikui, sužinojus diagnozę. Nors faktiškai diagnozė dar neparašyta (nebuvom VRC), tvarkomi popieriai dėl neįgalumo pagal DISC rezultatus ir gyd. išvadas (neurologės, psichiatrės, psichologės, pediatrės).

Pas mus su mažium iš to sąrašo turimas kol kas tik darželis, kuriame yra logopedė. Tačiau vaikas darželį lankė dar labai nedaug - nuo spalio mėnesio kelias savaites, o dabar jau nuo gruodžio vidurio neina. Iš pradžių sirgo, o dabar niekas jo nenuveda - tai orai šalti, tai kas nors...

Ką duoda masažai ir kineziterapeutai? Vonios? Kokia sanatorija?

Va, o ką pas genetikus tirtis? Kur kreiptis, kas parašo siuntimą, ar be siuntimo? Kokių tyrimų reikia?

Kineziterapija lavina smegenis ne ką blogiau nei logopediniai užsiėmimai ar ergoterapija - čia sakau iš asmeninės patirties. Mano vaikas lanko kinezi nuo vasaros tris kartus per savaitę ir tokiu tempu jis pasiekė daug. Išnyko kai kurios baimės, sustiprėjo laikysena, bendra motorika pagerėjo, na ir prie disciplinos tai prisidėjo (nes turim labai griežtą kineziterapeutę). Žodžiu, ačiū mūsų logopedei, kuri patarė lankyt kinezi, taip ir įsivaizduot negalėčiau, jog tai yra taip svarbu tokiems vaikams. Žadu vedžioti jį tenai dar ilgai ilgai, porą metų tai tikrai. O kai atšils oras, tai ir į baseiną pradės vaikščiot

Viskas per reabiletologus (siuntimas is seimos g.) arba seimos gydytojus. Ir dar nuo polikliniku (ar kt.) galimybiu priklauso.


Nesigylink, pasakysi autizmas ir vsio. O jei turi dar kokiu tyrimu, tai gali sunesti. Siuntimas butinas. Is seimos gydytojo, neurologo.

Rita, gal galit pasidalint, kur radot kineziterapeute, ar ji turi kazkokias patalpas, ar poliklinikoj lankot? gal galit i az kokia jos pavarde? mums labai labai reikia kineziterapijos, taciau labai sunku surast zmogu,kuris tikrai ismano savo specialybe ir dar papildomai gilinasi i vaiko problemas, nes pas mus yra specifiniu problemu

Lankom sanatorijoj. Visa kita jums į až parašiau

As ne pagal save sprendizau o pagal pasaulinius standartus , paziurek drabuziu dydzius ir suprasi. Apie 110 cm ugis yra paprastai 5 metu vaikui. Taip ir buna parasyta 5/110 arba 5/104-110
O kad LT akseleracija vyksta del kazkokiu priezasciu tai ne paslaptis. Labai daug dideliu vaiku, ne pagal amziu. Gal per gera mityba. Idomu kas lemia akseleracija?!

Aciu linabalt uz grazius zodzius, ir taves tokia ramybe eina, bet kaip matau teko isgyvent ir ne geriausius laikus...as vyra myliu, ir skirtis mes nesiruosiam, padeda jis man tikrai kaip gali, bet kartais norisis su keptuve voztelt...nezinau, ar neturiu kur energijos isliet kad pykstuosi, ar rutina uzsmauge? va ir dabar namie sedziu antra savaite, vyras kopenhagoj, o mes su mazium sergam....reikia buta tvarkyt, o as sm sedziu. tokia kaip apatija uzejusi, zinoma porie viso sito dar ir krize prisidejo, tai gerai kad dar darbus turim, bet vis viena, pajamos sumazejusios, negalim net masinuko poasiremontuot...ir mokslus apsibaigt noreciau, bet nera sansu, nes nesutaupuysiu, o ka paskola mokslui imt? del rimuko kasdien pergyvenu, jau stebiu kaip pro padidinamaji stikla, atsibodo, tiesiog noriu auginti savo vaika, o ne buti prievaizdas, kada jis ne taip kazaka padare ir pns.nezinau, gal atejus pavasariui bus daugiau judejimo, va ir kalyte jau turesime namie. man tiesiog labai sunku ziureti i savo vaika. o kita karta i tuos zvilgsnius norisis atsakyt ka nors grubiai.arba parduotuvej, zinia juk gyvenu atskirai nuo tevu, vyras daug vazineja, jei reikia i parduotuve imu vaika, jei jsi ten isterikuoja, visi ziuri kad nemoku vaiko auklet, o kas slyyksciausia kai kokia boboa pradeda mane ir vaika aukleti. tuo metu atrodo trenksiu. kazkokia as nesivaldanti tikiuosi vis gi atrasiu sviesiasias puses, apsiraminsiu. na kol kas l;abai taupom kelionei i maskva, dar tevai prisides...jei vyro mama susimils ir per puse padalys turta, tada galeciau lengviau atsikvepti, jau butu atristos rankos, galeciau savo vaikui pasiulyti viska kas tik imanoma, ta prasme tyrimu ir gal galimo gydymo.
labai istrigo drauges zodziai, besilaukiiancios- jei pagimdyciau invalida, atiduociau i pensionata, del jo nenoreciau gadint gyvenimo, sa vyrui ir dukrai.lankyciau....pasijutau...net nezinau kaip apibudint

Mane net stebina kaip pas tave gali tokiu draugiu buti Tu juk visai kitoks zmogus esi.
As jos paklausciau ar ji nesijaustu kalta del to, kad JI pagimde ji toki ir dar PRIDAVE (isdave) po to???

ji nezino rimo diagnozes. tiesiog siauras zmogaus mastymas ir tiek. zinau kad jei pasakyciau, kalbetu kitaip, bet daug ko nepasakytu (na tarkim savo pamastymu)...
as kazko panasiai ir uzklausiau, ji pasake kad uzsieny taip daro, ir senuku niekas nekrasina. siaip geras zmogus, bet mastymas labai nesubrendes, nors laukiasi antro vaikelio jau...na ka padarysi, yra kokia yra, siaip paplepet su ja apie nieka galima, apie vaika nepasakoju. tik nezinau ar ilgai ta yla slepsiu maise, laikas bega, o rimo kalba labai labai skurdi



rimui meiles proverzis

Fainuoliai kokie jūs abu.