Ar verta laukti piršlybų ar gyventi 'susimetus'?

Man atrodo, bet jei kitiems svarbu būti "teisingais piliečiais", tai tegul

Man ne. Kaip pagalvoju, juk kiekvienas sandoris, įvykis, turi dokumentą pradedant nuo gimimo liudijimo, atestatų, diplomų, pasų, teisių, pažymų ir pažymėlių.įvairių sutarčių ir pan. Netgi menkiausias pirkimas įforminamas dokumentu. Ir viskas aišku, kas ir kodėl. Dirbi bedarbo sutarties, esi nelegalas.
Juk gimus vaikui, registruojame, suteikiame jam vardą, pavardę ir jis tampa tikru piliečiu Manau irgi laikomės tos pačios "visuomenės požiūrio" , kad taip reikia ( atmetus įstatymus). Neįformintumėt, negautumėt vaiko priežiūros atostogų ir pašalpų, vaiko pinigų ir nesvarbu, kad nuėjus rodytumėt vaikelį ir aiškintumėt "va , jis yra , bet aš nenoriu niekam paklusti ir jo registruoti". Špygą taukuotą, nieko nepeštumėt.
Gyvenimas susimetus, man irgi atrodo kaip tarpinė stotelė. Ir čia greičiau ne maištas prieš visuomenę, bet vieno nenoras kažką keisti. dažniausiai vyro nenoras. Tas gyvenimas susimetus nėra blogybė, blogybė ta, kad dažnai moterys pačios skuba ir sutinka kartu gyventi, paslapčia tikėdamosios, kad kažkada ves. Vyrai nemoka skaityti minčių, pakvietė gyventi, gyvena ir jiems gerai. Susiranda tokią , kuri nepasirašo gyvenimui susimetus - peršasi ir tuokiasi

Visiskai pritariu Molei.
Yra tvarka, kurios dera laikytis. Arba gali nesilaikyti, jei nenori, bet tada nereikalauji, kad visuomene tave traktuotu kaip seima ir suteiktu tas pacias teises.
is salies ziurint susimetusi pora atrodo neapsisprendusi ilgalaikiams santykiams, o jei zmones patys dorai nezino ko tikisi is tos savo partnerystes, tai kodel ta turetu zinoti aplinkiniai? tuo labiau - remti valstybe?
man rodos niekas sugyventiniu pirstais nebado ir pasileideliais nevadina - niekam cia per daug neidomu kas kur su kuo ir del ko gyvena. problema kyla tada, kai sugyventiniai ima reikalauti juos pripazinti lygiaverte seima ir suteikti tas pacias teises. nori teisiu - priimk tvarka. nepriimi tvarkos - negauni teisiu. paprasta.

Na va, Molė puikiai pagrindė, ko pati nemokėjau . Šiaip, jei žmonėms patinka, tai lai dirba be sutarties, negauna vaiko pinigų ir t.t. Aš toleruoju, tegul, bet tegul nešūkauja, kad susituokę ir tikintys santuoka yra kažkokie nevispročiai. Kad gyventi kartu laimingai įmanoma, aš tikiu. Bet tai ne argumentas už gyvenimą susimetus ir tuo labiau, kad jis geresnis, atsakingesnis ar dar kažkoks.
Tai pagrindžiančių argumentų kažkaip vis dar nematau

Matot, temos pavadinimas "Kodėl santuoka geriau..." jau suformuoja kryptį, kuria turi vykti diskusija, tema neklausia, ar santuoka geriau, ji teigia, kad "santuoka geriau" ir prašosi pagrindimo... Apie ką, beje, šioje temoje ir rašo dauguma santuoką palaikančių forumo dalyviu. Bent jau aš taip matau šią temą...
Papildyta:

Jei jums buvo gerai ir nebuvo reikalo niekam nieko įrodyti, tai kodėl minties pabaigoje "užtampavot" sugyventines neigiamo atspalvio "štampu"...

Seku panašias temas, bet kažkaip nelabai užtikau, kad sugyventinės menkintų santuoką ar susituokusius žmones. Bet va kad nemažas priešiškumas iš susituokusiųjų (ar norinčių tuoktis) yra sugyventiniams (ypač sugyventinėms) - deja, taip.

Aš apskritai nesuprantu, ko tas ažiotažas dėl sugyventinių kyla. Pirma, mano supratimu, šeima, kuri yra tapatinama net įstatymiškai su santuoka, toli gražu neprasideda su santuoka. Ir suprantama ne per santuokos buvimą ar nebuvimą - vieni šeimyninį gyvenimą pradeda gyventi toli iki santuokos (ar be jos apskritai), kiti ir po santuokos šeima netampa.

Kitas dalykas, bendras gyvenimas kartu gali būti suprantamas kaip viena iš draugysčių formų. Vieni draugauja susitikinėdami kartą per savaitę, kiti - kelis kartus, treti - tik savaitgaliais, ketvirti - gyvena kartu... Ir ką? Ar būtinai jei gyvenu kartu - tai reiškia, kad jau mąstau apie vestuves? Vienas mąsto, kitas - ne. Aš - taip, mąstau, nes jei nemąstyčiau apskritai į rimtus santykius su SB nebūčiau vėlusis, ką jau bekalbėti apie gyvenimą kartu. Bet. Nesakau, kad gyventi susimetus (ar susituokus) apskritai yra geriau - šiandien man gerai gyventi be anstpaudo pase, rytoj galbūt nebus. O gal bus taip gerai ir visą gyvenimą. Ar aš tampu geresne (blogesne) dėl to, kad sąmoningai nesirenku santuokos (gyvenimo susidėjus)? Tikrai ne.

Gyvenimo susimetus tikrai neverta priešinti santuokai ir atvirkščiai. Tai nėra vienas kito alternatyva - arba... arba. Kiekviena pora pasirenka gyventi taip, kaip jiems tuo metu yra priimtiniausia. Ir jei jiems gerai taip, kaip yra, ne visuomenei spręsti, teisti ar vertinti. O jei kažkuriam poroje blogai - tai dažniausiai nesusikalbėjimo, nenoro suprasti vienas kitą, o ne gyvenimo formos pasekmė.

Apsigyvenau su saviškiu, nes jau buvau tikra, kad tai rimti ir ilgalaikiai santykiai, kurie - na ne šimtu, bet beveik tiek procentų - baigsis vestuvėmis. Apsigyvenom kai jau save išlaikėm, atskirai nuo tėvų, pradraugavę pusantrų metų. Po pusės metų gyvenimo kartu man pasipiršo. Todėl gyvenimas kartu ir buvo puikus - nes žinojau, kad tai tik laikinas tarpas, laiptelis.


Buvo priešiškumas iš sugyventinių, būtent dėl to didžiausia banga ir kilo. Ir tema čia jau antra, pavadinta tikrai, mano nuomone, neteisingai. Pirmoji tema vadinosi "Gyvenimas kartu: už ir prieš" jei pamenu gerai O susituokusios buvo čia išvadintos ir neatsakingomis, ir kad teka tik dėl pinigų, dėl buvo, dėl tėvų, dėl -ienės. Šita diskusija man ne tiek aktuali, kiek įdomi

Aš esu už gyvenimą kartu - jei tai laikinas (max trijų) metų laikotarpis iki susižadėjimo/vestuvių. Kitaip, mano nuomone, tai vieno iš partnerių mulkinimas ir neatskleidimas, kokie lūkesčiai santykiai atžvilgiu. Santuokos pliusas tas, kad visi (tiek abu poroje, tiek aplinkiniai) pradeda vienodai vertinti santykių rimtumą. Svarbiausia, aišku, patys poroje. Nes tikrai dažnai pasitaiko, kad gyvendami kartu partneriai santykius vertina skirtingai: vienas (ir nebūtinai tik vyras) jaučiasi laisvas, kitas - beveik susituokęs. Jei abu yra aptarę, vienas kitam pasižadėję, yra tikri, kad santykius supranta ir vertina vienodai ir jų aplinkoje taip pat panaši nuomonė, tada santuoka be abejo nėra reikalinga. Daugeliu atveju yra kitaip.

O mano supratimu santuoka nebūtinai yra tas veiksmas (ar kaip bepavadinsi), nuo kurio pradedama vienodai vertinti santykių rimtumą. Vieni pradeda, kiti tikrai ne. Gal va ta iliuzija, kad po santuokos aš jausiuosi užtikrintesnė, saugesnė ir skatina moteris laukti ir tikėtis vestuvių, o ne tiesiog gyventi kartu ir džiaugtis tuo, kaip yra. Ne veltui 60 proc santuokų išyra - nes santuoka poros santykiuose nieko nekeičia (nebent labai trumpam). Jei nebuvo įsipareigojimo iki santuokos - jo nebus ir po jos. Jei moteris nesijautė saugi, laiminga, mylima iki santuokos, po santuokos irgi vargiai taip jausis. Nes saugumą suteikia ne štampas pase, ne aplinkinių nuomonė ir net ne pats pasipiršimo faktas - o mano požiūris ir elgesys bei mylimojo požiūris ir elgesys apskritai.

Gal painiai bandau aiškinti, bet aš savo pavyzdžiu matau, kad jo, vestuvės yra graži šventė, norėtųsi joje sudalyvauti, pradžiuginti draugus ir tėvus, bet tuo pačiu suprantu, kad balius baigsis ir viskas grįš į savo vėžes. Maniškis bus toks, koks buvo, ir aš tokia, kokia buvau. Tik kažkurio pavardė kitokia bus.

Santuoka laimingomis padaro tas poras, kurioms jos trūksta. Mums su MB santuokos šiandien tikrai netrūksta, nes ir be jo jaučiamės gerai. Nenuvertinu santuokos, bet ir tikrai nesureikšminu, nes nemanau, kad santuoka duoda tiek, kiek didelė dalis mūsų visuomenės iš jos tikisi.

kažkuri čia klausė apie ilgalaikius sugyventinius. prisiminiau, kad mano labai artima giminė gi gyvena kartu jau 12 metų ir turi bendrų vaikų. Net liežuvis nesiverstų sakyti, kad jie ne šeima. Be to, absoliuti dauguma žmonių ir nežino, kad jie nesusituokę ir vadina juos "vyras" ar "žmona", kai apie antrą pusę paklausia. amžius ir situacija jau tikrai ne ta, kad ieškotų "kažko geresnio".

Įdomu: kaip šiame "tvarkingo gyvenimo" kontekste Jūs interpretuojate statistiką, jog nūnai pusė iš susituokusiųjų porų išsiskiria? (beje, SD teikia prognozę, kad ir šiais metais iš 100 susituokusiųjų išsiskirs 50 porų).

Bet gi kaip patogu, kai oficialius "viščiukus" galima suskaičiuoti ir statistikas "vartyti". O kaip suskaičiuoti neoficialius, kas pasakys, kiek ten ir ko ten?

Bet jeigu mes jau priėjome prie nuomonės, kad gyvenimas nesusituokus yra tarpinė stotelė santuokos link, ar statistika, kiek sugyventinių porų išsiskiria - turi prasmę? Tasai "nubyrėjęs" procentas tarsi turėtų būti vertinamas teigiamai - kaip dalis išvengusiųjų nesėkmingos santuokos.