Mano artimas žmogus - alkoholikas

Leber, aš neesu kategoriška, aš tiesiog kalbu tai ką manau, kaip man atrodo, kaip suvokiu vienokį arba kitokį dalyką. Gal dėl laiko stokos tumpinu sakinius ir taip atrodo.
Klausk ko tik nori.

vokietijoj mes gyvenam,LEBER..

Kažkaip įtartinai greit tu pamiršti savo patyrimą. Ar ne pati sakei, kad planavai skirtis ne todėl kad nebemylėjai ar jau vyras nieko nebereiškė, o todėl kad jau nebegalėjai gyventi tokio gyvenimo kokį tau vyras per savo gėrimą primetė. Ir ko gero būtum išsiskyrus jei ne kažkokia bobulytė.
Ne visada skyrybos įvyksta, kai palieki abejinga tam žmogui, kitos skiriasi kaip tik todėl kad negali atsiribot nuo vyro gėrimo, nes tai negali nedaryti įtakos, kai gyveni po vienu stogu. Nesvarbu kad myli, nesvarbu, kad visai nenori skirtis, bet todėl kad jau nebegali daugiau šitaip, nes toks gyvenimas tave žlugdo, žudo. Tiesiog nebematai išeities ir išeini.
Apskritai, turint omeny deletes emocinę bei psichinę būklę (bent jau tai, kokia ji mums čia atrodo), tai aš nematau kitokios išeities. Savo požiūrio į geriantį vyrą ji nepakeis, vadinasi belieka tik palikti jį. Bet va čia ir yra bėda: ji nenori (negali) nei vieno, nei kito. Taigi, ar yra kokių kitų patarimų?

sveikutės,



labai teisingai surašei..

labai sunku atsiriboti nuo žmogaus..jei nors kažką jam tebejauti.. nors ir pyktis, pagieža, gailestis ir kiti jausmai ima viršų.. bet išgyvenus ilgesnį laiką su tuo žmogum,natūralu,kad tie jausmai taip greit nenumiršta...

vienintelį patarimą galiu duoti astapati, kad reikia įtikint save,kad nusipelnei gyventi geriau, ir kad pradėjus gyventi dėl savęs viskas pasikeis į gerąją pusę.. nepriklausomai nuo to,kaip elgsis vyras reaguodamas į tavo sprendimą....

maniškis ex po šiai dienai pageria.
visada randa priežasčių dėl ko tai daro. prigėręs prisidirba nesąmonių. staigiai meta darbą, už paskutinius pinigus (aišku perkant bilietus paskutinė minutę,jie kainuoja labai nepigiai) bando skrist į Lt koduotis, valytis organizmą, ir t.t.
grįžta ir vėl viskas iš naujo.

taip buvo ir anksčiau.tik kai finansai bendri ir gyveni po vienu stogu,tai ir reakcija mano atitinkama būdavo.
dabar kai tai manės nebeliečia, nesikišu.nemoralizuoju,nesinervinu dėl nieko,ką jis daro. jei nenoriu kalbetis,ar užknisa savo nesąmonėm išgėręs, tiesiog nekeliu ragelio..

Vienu dalyku aš tikrai pritariu leber. Moteris galų gale turi patikėti, kad gali būti laiminga bei gyventi gerai ir be vyro. Daugelis moterų bijo likti vienos ir laikosi tų savo vyrų įsikibusios kaip erkės. Nors nieko gero iš jų negauna, bet vis tiek sau meluoja, save įtikina kad tame yra kažkoks mistinis gėris. Tai gal reikia pabandyti apgauti save kitaip? Įtikinkit save kad bus liuks ir be diedo, gal po kiek laiko labai nustebsit ir pamatysit, kad iš tikro liuks?

Tik, prašau, neįžvelk ko nors gilaus, gal ir kvaili tie mano klausimai, bet aš tikrai nesuprantu, suvokiu, kad taip būna, bet nesuprantu.
Suprantu, kai maži vaikai besąlygiškai myli savo tėtį ir mamą.
Suprantu, kad vaikai kenčia per, sakykim tėvo, girtavimą, jokio gėrio neprideda ir mamos rėkimai, piktumai, bet jie neturi pasirinkimo su kuo gyventi ir kaip gyventi.
Nesuprantu, kai suaugę vaikai, gal jau turintys savo šeimas, savo gyvenimą ir sakantys, kad per tėvą neturėjo nei normalios vaikystės, paauglystės, prisiminimai ne patys geriausi, bet vis tiek bendrauja su tėvu, rūpinasi juo. Kas, kokia jėga, jausmai ar kas verčia juos tai daryti, kodėl paprasčiausiai vaikai neatsiriboja nuo žmogaus, kuris dalį jų gyvenimo buvo pavertęs pragaru?



Bet gi ten toks visokių krypčių AA, al-anon tinklas, kad mums čia tik pavydėti(ružavai), literatūros pasirinkimas didžiulis, beje nemažai yra ir kompiuteriniame formate. Nenori vyras niekur kreiptis, bet tavęs tai patarimų klausia, kodėl tau nepasiūlius vyrui kartu namuose knygose patarimų pasieiškoti, ką gali žinoti, a niuš ir užsikabins.


Matyt nesusišnekame. Kai sakau negyventi alkoholiko gėrimo ritmu, turiu galvoje tuos svyravimus nuo "koks tobulas vyras", kai negeria ir "nekenčiamiausias padaras" kai geria + nuo nepamatuotos vilties "gal jau šį kartą tai tikrai nebegers, niekada" iki nusivylimo "šuds, kaip visada".

Taip Ryteli, teisingai atsimeni ir aš atsimenu. Tik matai kame fintas, man nei karto, nei vieną juodžiausią akimirką nebuvo iškilusi abejonė "ką aš darysiu be vyro, kaip aš be vyro gyvensiu", man sunkiau buvo prisipažinti sau, kad ne mano valioje pakeisti vyrą, susitaikyti, kad kaip tai aš jo už ausų nesugebu ištempti taip kaip man reikia, ko jau ko, o pasitikėjimo, kad aš išgyvensiu su vaikais tai man netrūko. Kai savimi pasitiki, o gyveni tik dėl to, nes myli, nesakau, kad lengva, sunku susidėti meilę į kišenę, bet pasitikėjimas savim padeda tai padaryti. Problem kai to pasitikėjimo savim nėra, tada net ir meilė ar nemeilė ne pirmu smuiku groja.

Nu kokie gali būti patarimai astapati Ir taip ir kitaip mislijau, nu ir vis tiek pradžių pradžioje man į galvą ateina mintis, kad ji turi, tiesiog privalo nustoti tikėti ir pasitikėti savo viltimis dėl vyro ir pradėti, tegul pamažu, tikėti ir pasitikėti savimi. Nu kaip ji paliks vyrą be pasitikėjimo savimi, kaip iš vis gali padaryti kažkokį sprendimą, pasirinkimą jei nei kiek nepasitiki savimi.

leber, galiu atsakyti ir as tau. todel, kad atstumas ir retesni pasimatymai privercia pasiilgt, todel, kad jis tavo gyvenimo dalis, todel, kad gyvena tavo vaikystes namuose, todel ir svarbiausia jis vis dar gyvena su tavo mama todel, kad mum nesvetimi jausmi, galima trumpam uzmerkti akis, bet neuzmirsti

Oi, dėlto tai aš ir neprieštarauju . Pasitikėjimas savimi būtinas.

O aš kai skyriausi, man buvo labai baisu. Ir tikrai galvojau, vaje, kaip aš išgyvensiu be vyro? Buvo baisu nuo užgriūsiančios atsakomybės, juk lieku su mažu vaiku, teks išgyventi su mažom pajamom, o ir visuomenės nuomonė tuomet buvo ne paskutinėj vietoj. Bet gyventi taip kaip norėjo vyras (turėti ir meilužę ir šeimą) aš negalėjau. Man tai nepriimtina buvo.

Tai jeigu tokia nostalgija vaikystės namams,yra pasiilgimas,tai mano galva tada tokios įtakos tėvo girtuokliavimas,kaip Jūs čia rašot,nebuvo.Paaiškinsiu kodėl taip galvoju.Todėl,kad leber su savo tėvu nebendravo ir nebendrauja.Priežastis ne gėrimas,bet yra dalykų,kurie jai yra nepriimtini ir taškas.Ir jeigu žmogus padarė,kažką netinkamo,arba nepadarė,kai reikėjo ir t.t tai jokie ilgiasiai neatsiranda,jokie prisiminimai ar nostalgijos taip pat.Jeigu žmogus yra nepriimtinas,tai su juo ir nebendrauji.Jei yra nuoskaudos ir pyktis,tuo labiau.Pasirinko žmogus savo kelia - jo pasirinkimas,jo reikalas.O kai sako:"Man tėvas sugadino vaikystę,bet va aš dabar juo rūpinuosi ir pan" Vadinasi nesugadino jau taip baisiai...
Mano galva,Jūs sakysit tėvam turi būti pagarba,vaikai negali tėvais nesirūpinti ir pan.Nė velnio.Pagarba turi būti ABIPUSĖ.Taip aš tėvų pasirinkti negaliu,bet kiek su kuo ir kaip bendrauti - pasirinkti galiu.Taip pat galiu nekartoti tėvų klaidų ir savo vaikams suteikti tokį gyvenimą ir tokį bendravimą,koks man atrodo tinkamas.

Ar atsakyt asmeniškai, nes supratau, kad klausi asmeniškai manęs.
Klausi kodėl taip elgiausi. Vieno atsakymo nėra. Daug susipynusių jausmų. Tik žinau nei vieno iš jų nevaidinau. Kaip sakiau tam tikri dalykai mane labai pakeitė. Tai ilga istorija. Dar priminsiu, kad nebuvo mano tėtis visiškai prasigėręs, bet man vistiek tai buvo daug.
Buvo didžiulis jausmų mišinys-meilė, pareiga, gailestis, nusivylimas, noras padėti, pergyvenimas dėl jo gyvenimo būdo, elementarus gailestis kai žmogus nevalgęs, pagaliau mano tėviškė ten, kaip nevažiuoti. Nutraukti ryšius su žmogum kuris 20 m. buvo tavo gyvenime, ne taip paprasta. Pasakiau tik vieną dalyką, ko tikrai būčiau jokiomis aplinkybėmis nedariusi-nepriėmusi jo gyventi pas save. Niekada. Tai buvo kategoriškas sprendimas.
Taip ir vyras su žmona, nebūtinai išsiskyrę turi visiškai atsiriboti vienas nuo kito, aš už kiek galima taikesnias skyrybas. Tačiau skirtis reikia, tokia mano nuomonė.

as nesirupinu, tik kai vaziuoju aplankyti mamos jis ir buna namuose, matai, cia ir atveju buna ivairiu ir jie visis skirtingi, o ir plius visa gyvenima nebuvo gerta diena is dienos

O aš šiandien viena