QUOTE(Jusma @ 2010 06 09, 22:01)
Labas, Jolitele, gal galima būtų pasitikslinti - ar jūsų dukrytei nustatytas vidutinis neprigirdėjimas (parašėt, kad negalia, o negalia su klausos problemom niekada nebūna sunki, todėl neaišku) ar sunkus?
Mūsų sūnus kurčias nuo gimimo, 1 metų buvo implantuotas. Jau 2 metai su trupučiu gyvena garsų pasaulyje, kalba trumpais sakinukais, neverbalinė kalba puikiai išsivysčiusi. Be abejo, reikėjo, reikia ir reikės dar nemažai dirbti.
Atėnytei nustatytas vidutinis neprigirdėjimas.
Džiugu skaityti, kokie jūsų pasiekimai... Galiu tik įsivaizduoti, kaip džiaugiatės
QUOTE(Jurgitele2 @ 2010 06 10, 07:14)
Nemanau, kad dėlto kad mūsų vaikams padeda girdėt KA ar implantai jei skiriasi nuo kitu vaiku. Jie netgu šaunesni, aš pvz sakau kad nei vienas vaikas 5-6-7 menesiu nepradeda sakyt nei mama nei tete, o musu kai po impalntacijos tiek laiko praėjo snekejo. ir dabar tuoj 9 mėnesiai kaip girdime jau dėliojam ne sakinukus bet is 3 zodeliu sujungia kartais '"Tete namo lija" arba kai vakar skinem uogas ir jam atsibodo "mama, tete namuo gana"

ar tai nensuotabu.
O aš manau, kad jie labai skiriasi...

Bet ne ta neigiama prasme, kaip dauguma įsivaizduoja... Jie kitokie - mane žavi tas glaudus ryšys su pasauliu, tas ypatingas dėmesys smulkmenoms, gebėjimas numatyti, kam konkrečioj situacijoj ko prireiks

Tas jutimas širdimi, kad tau dabar klaikiai negera... Auginu antrą vaiką sūnų, nepaprastą jautruolį, kuris reaguoja žaibiškai, jei kuris iš mūsų šeimoje nuliūsta... Bet Atėnei nereikia matyti, ji kažkaip jaučia...

Sako, kad šitie vaikai geresni...Be to, ar dauguma jų bendraamžių mokosi?
Jie tikrai skiriasi
QUOTE(horoskopija @ 2010 06 10, 10:08)
Dabar ima baimė pagavojus apie tai, kaip čia pasakyti uošviams, nes jie labai orientuojasi į visokius ten pasiekimus: ar nesėdi, ar nestovi, ar nevaikšto ir pan. Tai kai sužinos, kad anūkas turi negalią... Bet žinoma, ne tame esmė. Svarbiausia vaikas. Ir kad jo nenurašytų... nei seneliai, nei aplinkiniai. Juk mūsų visuomenė tokia žiauri...
Žinai, mažiausiai dabar suk galvą, ką pasakys uošviai...Jei jiems kas nepatinka, čia jau jų problemos...

Dabar jūsų tikslas maksimaliai padėti savo vaikučiui ir visa kita neverta dėmesio...
Nekokį požiūrį ir visišką abejingumą esu patyrusi iš labai artimų žmonių, kurie bet kokia kaina nori Atėnę padaryti normalia (jų supratimu). Netgi primygtinai liepia ieškoti būdų, kad jai įdėtų implantą

Bandžiau įtikinti, kad jai kol kas jų nereikia (klausa 50-60dcb), ji pakankamai gerai girdi

O...Bet.... Tačiau.... Prasideda visokie išvedžiojimai.... Tada aš visada sakau, na, nebus ji niekada tokia kaip aš ar jūs... Dabar man svarbiausia, jog ji išmoktų gyventi, kalbėti, suprastų, ką kalbame, integruotųsi, kad būtų laiminga ir didžiuotųsi savimi, o ne gėdytųsi... Patyriau ir kitą požiūrį, kai sako: o kas čia tokio, gi ne ant patalo guli, pati nueina į tualeta, mato, rankas, kojas turi, kokia čia negalia ir bla bla bla... Norėtųsi tą žmogų įmesti į tą akimirką, kai negali susikalbėti su vaiku, kai jis klykia, kad tavęs nesuprantą, o tu nebežinai, kaip jam paaiškinti... Kai tavo vaikas akimirksniu užsidaro kiaute, kai pribėgusi kieme mergytė paklausia, koks tavo vardas... Tik nemanau, kad taip mąstančiam širdis suskaustų...
Taigi, yra žmonių, kurių nuomonės nepakeisi ir neverta eikvoti energijos

Tegu jie gyvena savo pasauly, o mes savo...