Vaikas su klausos negalia 5

Smagu


Žiūriu ir ašaroju taip gera matyti tokią šnekutę

Liomi - labai gražu Toks labai jautrus ir įkvepiantis video

aciu mamytes aciu labai, bet as tikrai manau ,kad jusu vaikuciai budami 3 metuku irgi taip snekes.antram video matosi ,kad net girdim snabzdesius.musu prognozes irgi buvo nekokios ,juk 80db tik girdi ,mergyte neejo i joki darzeli ,pas jokius logopedus tarimo mokytis ,nes jie nesneka lietuviskai.vyras dirbo as dirbau ,pasikeisdami ziurejom dukryte,todel laiko daug kaip ir nebuvo.jokiu tetu,seneliu dainuojanciu lopsines.nieko.tik mes.snekejau su ja ir tiek .paprastai ,niekaip ne ypatingai.todel jus visos turesite puikius rezultatus juo labiau

Liomi, visko nežiūrėjau, įdomu Pagalvojau, kad reiktų saviškį pafilmuot, kad užaugęs turėtų į ką pažiūrėt... Rašai, kad kiti 3 metų taip irgi šnekės. Na, aišku, visiems to linkiu, bet kaip mamos žino, čia daug priklauso ir nuo vaikučio potencialo, ne tik nuo darbo su juo.

Mūsiškis daug šneka, viską pasakoja, komentuoja ir t.t. Na jau dialogus galima vesti, tik va netaria r, ž, š ne visur, jei iš eilės "skr" ar pan., tai pusė nunyksta. Va pvz dar turi ir tokių žodžių, kurių kiti asmenys su tikrąja reikšme nesurištų, pvz., echo - meškiukas, nors puikiai ištaria ir meškiukas, bet džn vadina echo.net nežinau kodėl Dar daug mokintis reik, nors šneka atsirišus kaip reikalas.

Jusma,as zinau tiek pat ,kad snekes ir kad nesnekes kiti mazyliai,bet man smagiau galvoti pozityviai.man niekada niekas nera pasakes ,kad gal visgi bus sunkumu.niekada nei gydytojai ,nei draugai,nei kitos tokiu vaikuciu mamytes nera net uzsimine apie tai.gal del to as visai nekompleksuoju del dukrytes( brrr,net nesugalvociau taip jaustis) ,ir ji jaucia, kad mes ja didziuojames,yra smagi mergyte,myli ausines .kiti vaikai mato jos pasitikejima ir niekada nei suauges ,nei vaikas nera jos uzgaves.as jau cia,situose pokalbiuose, pajutau kazkokia keista ironija mano atzvilgiu.bet as tikiu meiles jega,vilties stiprumu,svajoniu issipildymu,svarbiausia eiti atvira sirdim i vaika, i kitus,nesti siluma ,juk mes zmones,juk mes mamos..
p.s. jei galvojate,kad as cia pasirodyti noriu,tai klystate,nes buciau jau ir seniau tai padarius,be to as nieko cia nepazystu,negyvenu lt.tiesiog gavau keleta nuosirdziu klausymu ir keleta pyktu,todel atsakiau i juos.
ramios nakties ,sviesiu minciu..

Liomi, turbūt ne visai taip supratai tai, ką norėjau pasakyti

Be to, nemanau, kad pasakymas tėvams tiesiai šviesiai į akis, kad gali ne viskas eiti kaip sviestu patepta, yra kažkas blogo. Tikėti galima ir reikia, kad viskas bus gerai, nes tik tai yra variklis eiti į priekį. Bet reikia ne tik tikėti, bet ir žiūrėti realiai. Mums, pvz., tiek gydytojai, tiek kiti specialistai, su kuriais bendravom, sakė, kad bus nelengva, reikės daug dirbti, kad gali būti rezultatai ir ne visai kokie. Daug veiksnių yra... O dėl vaiko tai ir mes nekompleksuojam ir apskritai pamirštu, kad jis turi negalią. jei būtų kitaip, tai sėdėčiau namie po 5 spynom ir neeičiau nei į viešumą, nei po pasaulį nevažinėčiau su juo ir t.t.

Beje, smagu, kad susiduriat tik su gerai nusiteikusiais žmonėmis. LT, deja, būna visaip, nors mums turbūt sekasi, nes turėjom turbūt tik pora nesmagių atvejų.

O istorijų yra visokių - vienos pasisekusios, kitos dėl tėvų kaltės ar tikslaiu neatsakingumo nepavykusios, kitos dėl to, kad vėliau išlindo kitų bėdų pas vaikučius, trečios - specialistų aplaidumas.... visko yra...

ВИРУС ГЕРПЕСА
http://www.women-med...ex.phtml?id=536

Liomi, nemanau, kad kažkuri sąmoningai sakytų kažką blogo... tiesiog mūsų visų skirtingos patirtys... Mano dukrytei dabar ketveri su puse, o iki tavosios kalbėjimo dar nemažai siekti reikia. Tikiu, kad ji kalbės... Tiesiog per vėlai mes sužinojom, jog ji tikrai negirdi tiek, kiek reiktų...Ilgą laiką neigėm įtarimus, o ir aplinkiniai palaikė tą neigimą... Tiesiog visi nenorėjom patikėti. Ir štai sulaukusi trejų ji neprakalbo...O mes laukėm stebuklo... Desperatiškai skaičiavom dienas iki jos gimtadienio ir vis vylėmės, kad vieną rytą ji prabus ir iš burnos tarsi žirniai pabirs: "Mama, labas rytas. Ką šiandien valgysim?"....Juolab, kad gydytoja klinikose kalbėjo apie adenoidų operaciją, o ne apie tai, kad ji iš tiesų prastai girdi ir jai būtini KA.
Tada pakeitėm gydytoją ir po tyrimo patyrėm didžiulį šoką. Įtarti yra vieną, o neišvengiama realybė - visai kas kita... Niekada nepamiršiu tos savaitės, kai vos nustodavau raudot, užekdavo tik žvilgtelti į jos pusę ir vėl blioviau... Širdy jaučiausi taip lyg būčiau netekusi vaiko... Beveik praradau pienelį... Ir štai tada suvokiau, kad metas nustoti gailėti jos, savęs, nes taip kenkiu abiems vaikams: tiek jai, tiek mažajam jos broliukui, kuriam buvau ir maistas, ir vaistas, ir apskritai visa ko gerovė. Po juodosios savaitės pradėjom ieškoti galimybių. Nuvykom pasikalbėti su surdopedagoge į "Klausutį". Tą pirmąjį kartą aš išėjusi galvojau, kad vesim privačiai mokyti, bet į tą darželį ne... Baisiausia man jame buvo TYLA... Tačiau ilgai galvojusi supratau, kad man tyla yra svetima, o Atėnei ji sava... Kad laikas bėga jos nenaudai... Ir visai nesvarbu, kaip jaučiuosi aš... Svarbiausia - jog ji gautų gyvenimui tokius pagrindus, kurių aš jai negaliu duoti... Praėjo geri metai mokymosi... Ir dabar įėjusi į darželį aš girdžiu vaikų krykštavimą, matau laimingą savo vaiką, alpstu nuo pagyrų jai, sumišusi klausau apie jos išdaigas... Bet jaučiuosi velniškai laiminga... Gestai jai parodė kelią į pasaulį, dabar ji kalba ir rodo gestus, nemažai sako žodžių, kuriuos taria be gestų, vasarai įpusėjus pradėjo formuluoti trumpučius sakinukus... Tik tarimas daugumos žodžių dar kaip jos dvimečio brolio... Aš suprantu, kad viskas pasiekiama, tik kartais klaikiai sunku įtikinti kai kuriuos artimuosius, jog ji per metus negali pradėt kalbėti puikia lietuvių kalba... Tiesiog negali... Kad jai dabar reikia palaikymo, skatinimo, o ne komentarų: "Ateik, išversk, ką ji čia balbatuoja"
O kai skaitėm su MB tavo pasisakymą apie tai, kaip rūpinasi vaiku UK medicina, tai net ašarą nubraukėm... Galbūt todėl ir esi tokia optimistė Kai aplink žmonės, kurie tavimi tiki, teikia visokeriopą pagalbą, tada ir baimių mažiau, o daugiau tikėjimo ir tikrumo...

Jolitele,brangioji ,as labai suprantu jus,nes musu skausmas irgi buvo baisus,irgi verkiau kaip per laidotuves,paziuriu i miegancia dukryte ir lyg oro pritruktu ir vel rauda..bet labai teisingai pasakete ,kad cia saves gailejimas labiau,nes vaikui reikia pagalbos, o ne gailescio.ir svarbiausias dalykas yra NAMAI VAIKUI.juk net mes sveikstame greiciau namuose,tarp savu.koki poziuri gaus vaikas i save is namu ,toks jis bus zmogus.svarbiausia paruosti ji pasitikinciu ,galinciu ir mokanciu zmogumi.tas pasitikejimas savim atveria visus kelius.juk ir mokykloj is kokio Stepono vardo nesijuokdavo,o va Tada skriausdavo,bet tik todel kad jie buvo skirtingi berniukai,vienas gal labiau uzsidares ,bijantis,o kitas drasus, paslaugus ,nors ir tylesnis.girdejau istorija ,kaip mama liepe nusiimti ausines klases nuotraukai.tai turejo taip pazeminti vaika,vargsiukas..viena mamyte rase: as nesigediju ,nes vezu i uzsieni vaika,dar turbut i kavine nuveda.tai dar nereiskia kad "pavedziojus" mazyli ,jis bus pasiruoses pasauliui.nuvedus i brangu darzeli ar nupirkus blizgius batukus,vaikas neigaus pasitikejimo savim.tai vyksta namuose,visi pokalbiai ,vien zvilgsnis i mazyli,jo patarimo paklausimas, leidimas pamaisyti pyraga,parduotuvej,kur triuksmas ir zmones, daineles sudainavimas apie pienuka ir bandele,autobuso stotelej garsiai vardinant automobiliu spalvas,pamojuojant patikusiai.visa tai leidzia vaikui issilaisvinti ,tobuleti,pasitiketi. mano uzdavinys isauginti laiminga,dora,svelnia,garbinga mergyte.nesvarbu kalbancia ar ne.taip malonu skaityti kokia mylima yra jusu mergyte,kokia sauni darzelyje ,kokia gabi gestams.ir vardukas as jau sugalvojau senai musu busimai mergytei varda,bet kelias dienas skamba Atene..taip ir isivaizduoju miela mergyte

Visiškai pritariu

Miela, gelsvais garbanotais plaukučiais, meili ir laaabai užsispyrusi Jei jau ko nors nori, gali žemė su dangumi maišytis, vis tiek savo pasieks

Štai tokia

Jolitėle, nenusiminkite, dėl artimųjų komentarų.Girdintys žmonės retai ką supranta apie žmones turinčius klausos negalę. Kaip pati matote Jūs pasirinkote teisingą sprendimą. Patikėkite, Jūsų dukra išmoko tikrai daug per tiek laiko - gestų kalbą ir jau mokosi kalbėti žodžiu. Linkiu Jums stiprybės.