As asmeniskai dar ir del to nemigdziau kartu, nes man baisu, kad mazius isropos ir iskris is lovos.
Maniskis megstantis pasiblaskyti, tai kartais bijau nepajusti, kaip atsikels ir "ismigruos" ant zemes.
Gerai, kol leliukas mazytis, nei jis vartosi, nei jis ropoja, kaip sakant, kur padesi ten ir rasi... Bet kai vaikelis pradeda vartytis, ropoti, lipti...man tai per daug itampos, o ir musu tetis megstantis pasivartyti, tai net nepajus, kaip gali stuktelti vaikui.
Kol maitinau ir as pasiimdavau maziu i lova, bet pastebejau, kad abu su vyru miegam isitempe, nes saugodavom maziu, baisu verciantis neuzgauti, juk miegodamas saves nekontroliuoji...tai nei as, nei MB budavom neismiegoje, todel tik pamaitinusi kedavau i lovyte, o kai noredavo valgyti, vel pasiimdavau pas save. Taip galejom visi issimiegoti, o ir mazius neliko nuskriaustas, rytais pasiimdavau pas save i lova ir pamiegodavom, bei pasivartydavom kartu.
Dziaugiuosi, kad mazylis miega savo lovyteje, turi savo erdve, atsikeles jis ir pazaidzia ir aplink lovyte pavaikstineje, o ir zinau, kad jis ten saugus, neiskris, neisriedes ir neuzsigaus. Be to, maziau "rupesciu" bus, kai teks perkelti i kita kambari, nes miega ne pas mus, o savo loveleje.
As nebijau tu dulkiu erkuciu, nes namie neturime kilimu, turime oro valytuva ir kiekviena diena plaunu grindus, nes esu alergiska ziedadulkems 
