Anyta ir tu

Sakykite - jūsų su vyrų santykiuose - kuris modelis vyrauja? Jo ar jūsų tėvų santykių?

tema,beje,apie anytas ir.
o anot jūsų prisikabinimas yra tame,kad gal pirma pasižiūrim į save,o paskui reikalaujam ir anytų to supratimo,gerumo ir tt.
pamasčiau,kad turbūt neturiu tokio žmogaus kurio nekesčiau.nežinau ką žmogus turėtų padaryti,kad išauktų neapykantą.bet jau tikrai ne iš tos serijos-jin man atsibodo,mes nesipykstam,aš jos nekenčiu.tada tarp kokių žmonių mes gyvenam,jei galima nekęsti už tai kad atsibodo?

jis netoks kaip jo tetis, , jis kazkodel lgesi daugiau kaip mano tetis... visada pries ka perkant pasitars(ko jo seimoje nera), atsiklaus, susipyke iskart issiaiskinam, nes po 5min praeina pyktis (jo tevai gali,kad ir menesi nesisneketi, na nemanau,kad jiems sunku, zinant,kad mazai ir taip bendrauja) . Jo teciui ir mano teciui seima yra begalo svarbus dalykas,o mes net nesusituokia bet jie mus priima lyg butume.

Aš klausiau apie JŪSŲ šeimos tarpusavio santykius lyginant su anytos santykiais su uošviu, bei jūsų tėvo santykiais su jūsų mama...
Bet - situacija daugmaž aiški... Jūsų naujos šeimos tarpusavio santykiai labiau primena jūsų mamos ir tėvo tarpusavio santykius...
T.y. jūs su vyru (draugu) bendraujate kitaip, nei jūsų anyta su savo vyru...
Dabar pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų anyta savo šeimos modelį laiko teisingu, ir mano, kad lygiai taip pat turi gyventi ir jos sūnus...
BET - JOS sūnus pasirinko gyventi kitaip... Įsivaizduokite, kokie jausmai verda pas ją širdyje -- tikras chaosas, nes kažkur iš toli artėja supratimas, kad galima gyventi kitaip, nei gyveno ji, o ji - ŠITO kontroliuoti nebegali... Iš viso to chaoso ir gimsta jos nelogiški veiksmai, tiesiog desperatiškas būdas atkreipti dėmesį į save, kad ji dabar pasimetusi gyvenime...
..........
Aš čia rašau ne dėl to, kad imtumėte gailėtis anytos ar ją supratingai priimti...
Manyčiau, šitokiose situacijose reikia įsisamoninti, kad jūs (marti) visiškai nekalta dėl to, kad anyta "eina iš proto"...
Tai - anytos problema...
O tą supratus -- visiškai atsiriboti nuo anytos primetamų žaidimų, kaip atsiribojama nuo narkotikų, nuo azartinių lošimų, gėrimo, rūkymo... Suprasti, kad tie dalykai kelia grėsmę, žalą, nemalonumą, bet JŪS neprivalote jų imtis vien tam, kad kažkam įtiktumėte...
...........
Yra tikimybė, kad praėjus kuriam laikui, anyta pripras prie minties, kad ji nebegali kontroliuoti savo sūnaus, bet TAI atsitiks tik tuo atveju, kai jos SŪNUS nebesileis žaisti, ir kai jūs - marti - nesijausite kalta, kad nežaidžiate kartu...

pasimeciau, ka mes zaidziam? as ja jau metus ignoruoju ir nematau...su uosviu daznai susitinkam

... aaaa. čia toks terminas, apie santykius, kai jie vadinami "žaidimais"...
Yra tokia knyga http://www.balsas.lt...ones-eric-berne
..........
P.S. dingstu iš šitos temos, nes jaučiu - tuoj mane užsipuls ...

Ar teisingai supratau, kuria linkme sukasi: jei vyrauja vyro tėvų santykis, tai ir marčios-anytos santykiai geresni?
Nes man tas labai tinka Tik aš iš savo tėvuko persiėmiau.. nežinau, kaip paaiškint. Na, daugmaž "nenoriu-nebendrauju ir niekas neprivers". Ir man kartais labai per smegenis važiuoja, kai reikia mano minėtąją mošą priimti, bendrauti ir šypsotis, nes vyro tėvų (gal labiau anytos) supratimu - šeima turi būt visada šalia ir blalba, ir juos žeidžia, kad jų dukra ir sūnus nelabai bendrauja. Aš, aišku, prie to nelabai prisidedu. Kartais save pagaunu, kad važiuojant uošvijon tikuos, kad mošos nebus, kad kartais jai ko tyliai blogo palinkiu. Turbūt, kažkokią nuoskaudą laikaus ar ką Tarp mūsų tėra 3 metai skirtumo, bet jos brandumo aš gal paauglystėj buvau, ir iliuzijų tiek gyvenime neturėjus, ir santykių idealizavimas pas ją išpūstas..
Žodžiu, nuklydau į lankas, dabar nežinau kaip iki anytos pritempt.


cmon, nebūtinai analizuojant blogiausią situaciją išaiškės santykių paslaptis.

Net ir laikiną neapykantą, susierzinus - ko nors blogo palinkėjus nebuvai? Aš vis prie tos mošos.. jin man nieko neatleistino nepadarė: neapvogė, neapšmeižė, neįžeidė, pikto nepasakė.. nu absoliučiai nieko, bet atvirai pasakius, aš jos kartais nekenčiu. Vis galvoju, kodėl ir kaip. Man kartais viena šviečias, kad ne joj bėda, o situacijoj, kad su ja turiu bendrauti gražiai, iki pagyvenimo kartu manęs jin visiškai neerzino. O tas turiu - man labai kažkas negero gyvenime, nes šiaip aš katinas, pati sprendžiu kada ką noriu daryt.. aš savo broliams nenoriu ir nesišypsau, o čia vyro sesei auksine turiu būt
Nu labai kvaila situacija, bet neturiu supratimo, kaip iš jos išeit. Paprasčiausiai jin sužinojus, kad važiuosim į uošviją irgi tam laikui susiplanuoja ten būt. Arba, jei uošviai važiuoja pas mus, pasitaiko kad pasiprašo kartu. Nu aš negaliu pasakyt, kad žinai, tu nebūk su mumis (nors kartą pasakiau, kai griežtai atsisakiau ją kviest į mūsų vestuves Lietuvoj. nei gramo nesigailiu, gaila tik uošvių, nes jų sprendimu tada ir jie nevažiavo. Atvažiavo po metų, su mano tėvais susipažint)...
Nu vėl ne apie anytas. Tik man atrodo, kad mošų skyrely mažiau suprasta būčiau. Čia man toks pats opus klausimas, kaip kitam - santykiai su uošviais
Papildyta:
Vilusa, neprapulk. Aš visiškai su tavim sutinku.
Pakalbėkim dar čia, arba sakyk, kur kitan skyrelin galima persikelt?

kodel neimanoma - imanoma, o kartais net ir geresne
pasiskaitinek ir cia yra retesniu situacija, kai anyta priima kaip mama, kai susklosto geri santykiai - arba atvirksciai, kad su anyta bendrauja daug mieliai, atviriau ir artimiau, nei su mama. Lygiai taip pat ir pamotes uzima motinos vieta ( nevisada samoningai, bet tai fakto nekeicia) arba ivaikinimo atvejai ir t.t.
Niekas nesako, kad taip buna visada, bet kategoriskai neigti, kad taip nebuna, neimanoma ir t.t. neina.

o kodel tu turi? Kas ana tokia, kad tu kazka jai privalai?
Nepagaunu sito kampo - jeigu anytai yra svarbi jos seima, tai jinai tegul ja ir rupinasi, bet prie ko cia tu? Tu turi savo seima ir rupiniesi ja.
Man vyro seseru elgesys irgi is pradziu buvo nepriimtinas - jisai vyriausias seimoje, todel kaip ir laike pareiga priziureti seseris (anytos itaka), o jos tai priimdavo kaip kad taip ir turi buti, todel kiek imanoma nuo to atsiribojau + priemem tam tikras taisykles savo seimoje (pvz, kad musu automobilio nevairuoja niekas kitas, kaip kad mes ) ir kreipiu demesi, kad savo vaikams neperduociau tokio poziurio

Neapykanta – emocija arba jausmas, kai jaučiamas stiprus pasibjaurėjimas, pasišlykštėjimas, priešiškumas, antipatija, paprastai siejama su suvokiamu noru vengti, apriboti, pašalinti ar sunaikinti neapykantos objektą
man neapykanta tai jau kažkas stipraus stipraus..galima nemėgti,pykti,bet kad nekęsti...
o dėl tavo mošos,tai man atrodo kaip sakoma-nesutampa laukai -tu jos nemėgsti,o jin nori draugauti,manyčiau su laiku praeis,su metais įgaunam daugiau patirties ir daug ką kitaip vertinam.

Galbut pasireiksiu ne visai i tema, bet mano gyvenime atsitiko butent tokia situacija, kuria jus cia aptarinejote. Mano teveliai nupirko mums (man ir mano vaikinui, mes dar nesusituoke, bet jau ilga laika esam kartu) buta. Draugo seima nepridejo nei vieno lito, taciau su tevais pasitarem, ir nusprendem, jog buta uzrasinesim perpus - man ir MB del vieno dalyko : viskas nuo pat bendro gyvenimo pradzios turetu buti bendra, bent jau tokia yra mano ir mano tevu nuomone. Dabar tai yra MUDVIEJU butas, kuri susiremontavom patys savom rankom, dziaugiames gyvenantys tik dviese, kai niekas nelenda i akis, nes gyvenome metus laiko su vaikino tevais (gavosi, kad atvaziavau studijuot i kt miesta ir Mb mane "parsivede" i savo namus, kur, pasirodo nebuvau labai laukiama). Tie metai buvo patys baisiausi mano gyvenime, taip susigadinau nervus, kad net pykcius buvau bepradedanti nuleidinet ant MB. Manau dar metu nebuciau iskentejus, tai pasakiau ir savo vaikinui, jis sutiko, kad musu santykiams butu geriausia, jei gyventume atskirai nuo jo tevu, tada paprasiau saviskiu, kad nupirktu gyvenama busta. Siuo metu su busima anyta nebendrauju ir bendrauti nezadu. Taip, galima susitikus pasisveikinti, bet ne daugiau. Pykstu ir pyksiu ant jos uz labai daug negeru dalyku kuriuos ji padare ir dar labai pykstu uz tai, jog nesuteike pagalbos,kurios labai reikejo. Tik visad bande kistis i musu gyvenima, aciu dievui dbr apsiramino. O del to buto..keista skaityt jusu postus, kai rasote, jog padovanotumete buta savo vaikui, o jeigu ka tai vaiko antra puse patys isvytumet is dovanotojo buto - juk jei padovanojot, tai, manau, neturit jokios teises lysti i kitu gyvenima, nesvarbu, ar tai jusu vaikas, ar ne. Juk jei jis pakankamai suauges, kad iseitu gyventi atskirai, tai tikriausiai bus pakankamai suauges nuspresti, ar reikia antraja puse lauk varyti ar ne o jei taip gaila pinigu, tai nereik ir dovanot. Tik paradoksalu, jog dauguma tevu visvien atejus paskutiniajai viska palieka savo vaikams, ir dar net bando apeliuot tuo, kai vaikai jauni - mazdaug, as gi del jusu taupau ir stengiuos, juk jums viska paliksiu. Jofana, vaikams pagalbos reikia kai jiem po 20, kai jie jauni ir sunkiai atsistoja ant koju, o paliktas turtas, kai jiems bus po 50 - nepades ir gyvenimo nebepakeis. Todel as tikrai savo vaikams duosiu viska, ka tik galesiu, kol jie bus jauni, kai suaugus galutinai - viska pasieks patys.

Ojj tirada ilga gavosi, bet norejos issilieti :]

Nu va pirma kart ir as pasisakysiu ne i tema Pastebejote jus jau dabar naudoate tokia citata kaip "JO TEVAI NEPRISIDEJO NEI LITO"...tai va dabar pamastykim..o jei jis iseis pas kita..buta teks parduot per puse dalinsites tevai galbut tau jau antro nebeizgales nupirkt..ir ka nebus skaudu graudu ir t.t... nu netikiu...guosites ir skusites kaip jis sios ir toks o mes jam dar puse buto uzrasem Manau net iseinant i seima reikia galvoti apie save vien todel MB pati pasiuliau vedybine sutarti...

Zadejau, kaip visada, nekelti kojos i tema, bet jei jau sios mintys skirtos man, tad reik atsakyti

Kalbu apie konkurencingas zinias, kurias gali parduoti. Diplomas, mokslas tai dar ne viskas, yra zmoniu kurie gali visa gyvenima mokintis, o dirbti nesugeba. Zmogus turi buti kovotojas. Tas kas zino, kad jam niekas nieko neprivalo daugiau pasiekia. Zinios, tai tik investicija i ateiti, klausimas, ar sugebesi jomis pasinaudoti. Iniciatyva, iniciatyva ir tik ji padeda. Cia kaip su pinigais. Vieniem, pinigai gyvenimo tikslas, kitiem gi, jie tik priemone tiklsui pasiekti. Zinios irgi ne tikslas, o priemone.

Ir vel jaunatviskas maksimalizmas. Iskarto nusipirkti buta, o issimoketinai ji isigyti, issinuomoti ir t.t. neateina i galva?

Tarp kitko kur jus ieskote darbo. Kodel nesiunciat savo CV i ES valdymo strukturas, ar kitas vietas? Esu isitikinusi, kad zmogus turintis toki isilavinima butu gaves darba, nes kiek pamenu, buvo skelbtas konkursas ne vienai padejeju-referentu vakancijai.