Nesupratot mano pasisakymo. Kolegė neišmokė vaiko atsakomybės už savo darbą, todėl net po vidurinės turi jam padėti. Ji ne ruošdavo už jį, bet nuolat kontroliuodavo, sėdėdavo šalia ir aptardavo visas užduotis. Taip vaikas nepriprato savarankiškai mąstyti. Dabar susidurdamas su sunkumais, ne tik pamokų ruošoje, visada atsiklausia mamos, kaip daryti vienu ar kitu atveju. Sakysit nieko bloga, atsiklausti mamos. Bet yra dalykų, kuriuose mama nebekompetetinga. Vis dėlto jaunas žmogus, nauji santykiai su bendraamžiais, nauji mokslai ir panašiai.
Prisimenu J. Čekuolio žodžius: "Mano mama man padarė didžiausią paslaugą, kai išleido mane , penkiametį, nuvažiuoti su arkliu pas kaimyną. Tai buvo mano savarankiškumo pradžia." Aš tikrai to nebūčiau padariusi, todėl ir galvoju, kad mes, šiuolaikinės mamos, galbūt darome negerą įtaką savo vaikams už juos nuspręsdamos, padarydamos. Iš vienos pusės vaikui duodama visiška laisvė (parduotuvėje nupirksiu ką nori, nuvešiu kur nori, tu tik mokykis). Tačiau kada ir kaip ruošti pamokas, nuspręsiu aš. Kokius tavo gabumus lavinti, taip pat nuspręsiu aš. Kokią profesiją turi pasirinkti - aš geriau žinau.
Aš taip pat tik parašiau savo nuomonę. Kai auginau mažus savo vaikus, taip pat labai rūpėjo, ką daryti su namų darbais. Sėdėdavau vaikui už nugaros, reikalaudama gražiai parašyti. Privesdavau vaiką iki ašarų ir nusprendžiau - gana. Vaiko sveikata brangesnė už gražų raštą. Savo vaikams padėdavau, kai jie to paprašydavo, bet už nugaros daugiau niekada nebesėdėjau. Gaudavo visokių pažymių. Bet tai
jų uždirbti ir gauti pažymiai.
Tai Jūs siūlot vaikui nepadėti mokytis?Ir padėti tik tada kai pats paprašo?O tai jeigu aš matau, kad vaikui nesiseka/nesupranta tai man neprieiti?Laukti kol jis pats pas mane ateis?
Nesąmonė.Aš nesutinku.