Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

gal tie žmonės sutiktų bendraut?
o vaikai paprastai lengvai viską priima,taip,kaip yra

Apie tą sakomą nesakomą tiesą..... ką pasakyti - kad šitas vaikas buvo išsekęs nuo nevalgymo ir kad bandė jos seserį parduoti tikra ta žodžio prasme?
Lengviausia pasmerkti tuos, kurie, iš principo, tik norėjo apsaugoti....
Nežinau, man Donatutės postai - emocijų sprogimai. ir man baisu - baisu už tuos, kurių likimus kažkuria dalimi lemia....

Nežinau, aš jų neklausiau. neieškau tų žmonių (nes nežinau ko man iš jų reikia...). kokius trejus metus tai žinau, vartau iš visų pusių, dėlioju, svarstau... ir nieko nesiimu. Bet taip nusprendžiau pati - nieko nesiimti. Kodėl taip darau - žinau ir tikiuosi kad kada nors sugebėsiu paaiškinti jai.
Nors greičiausiai prisibijau būti "nuteista", jeigu tokios virtualios istorijos, pilnos kaltinimų įtėviams sugeba mane išmušti ir verčia dar kartą klaust savęs ar gerai darau....

Atejus laikui tikrai geriau pasakyti sia karcia tiesa , o neapgaubti melu, ir taip saugoti.. Pasikartosiu , ar esate tikra, kad jai sitos tiesos nepasakys kiti..

O del antros minties , bukite sau visiskai rami.. as nelemiu nei vieno zmogaus likimo.. patys zmones savo likimo kalviai.. tikrai savo asmeniniu nesekmiu nepainioju su tokiais svarbiais dalykais.. tiesiog yra kitu budu leisti zmogui pasisakyti kokiu motyvu vedami jie nori zengti si zingsni, ir ar jie is tiesu to nori.. ar tai nera laikina.. nes tai svarbu.. jus norite to ar nenorite, bet biologine seima tikrai nera tas pats , kas seima su ivaikintais vaikuciais, yra dar ir misrios seimos, ten dar sudetingesnes situacijos.. nera taip viskas paprasta , kaip galetumem manyti. Juk ne veltui dabar yra mokymai, diskusijos, klubai, ir pan. Juk ne veltui ir sedite siame forume, sioje temoje.. ir tebunie , jus erzina mano postai, bet labai dziaugsiuosi, jei tie "emociju sprogimai" vers jus pamastyti, trupuciau toliau nei siandien, truputi toliau nei keleri metai.

tai kad net ne emociniai sprogimai. Čia pilna loginių trūkių, kad ir nenori ne savo kraujo anūkų. O va vaiko ne savo kraujo norėjo saugojo jį, augino ir mylėjo.
Neprasčiau negu vaikas tvarkosi savo sodyboj.Čia apie ką?
Tai nuoskaudos ne iš vaikystės vis dėl to- pasirodo, o dabartinės, suaugusio žžmogaus tos nuoskaudos? Tai gal ir iš tiesų įtėviai niekuo dėti, kad savas gyvenimas nesikloja.
Taip nė vieno gero žodži apie įtėvius ir neatsirado. Nes ir vėl- juos visur aukštinau? Kam triušiams? NEs daugiau niekur neleido, visur sekiojo, nieko nedavė- aplinkoj nebuvo žmonių? Močiutė gi irgi ragana- svetainę turėjo.
Kadangi kas čia vis ką rašo, tai ir donatukei nutikę buvo baisu ką ir sakyt, kad vėl nenutiktų.
Čia didelis loginis trūkis. Tie nutikimai.
Nežinau, iek ia tik ant drukto užaugę, aš augau kaime, ir tie triušiai- o kas jų kaime neturi.
O kam sakyt nei šį nei tą apie kažkokias psichologines tarnybas ir sprendimus daromus, kuriais niekas neabejoja?
Papildyta:


darai gerai. Vaikas paaugs, ir patikės, nepatikės buvusiais tavo ketinimais, bet visada galės susirasti pats. Žinias gi perduosi. Koks gali būti efektyvus dviejų nedidelių vaikų, priklausomų nuo begalės aplinkybių bendravimas
Duksis turi brolį, jis žino kad turi, nei jam šilta nei jam šalta nuo to žinios. Jis irgi labai nori, kad pagimdyčiau aš jam sesę.
Papildyta:


o tai kas pagal jus yra šeima? Ar jūs bent suvokiat ką jūs kalbat, ar neitn? atrodo kad labai neitin. ą jūs galit žmonėm atsakyt teisingai ir teigiamai apskritai bent kokią informaciją neklaidinančią suteikti, jei sakot, kad įvaikinus šeima yra kažkokia netokia. Kategorijos tai oj .

tokie emociniai sprogimai rodo, kad nuo tos 'blogos praeities" nesate išgijusi, ir emocijos gali lemti jūsų nuostatas labiau, nei jūs manote.
Apie sodybas ir triušius - aš irgi moku. Ir karvę moku melžti. Įskaitau sau kaip didelį privalumą - nepražūsiu net Afrikoj - dramblį pamelšiu


Alfijai - apie tėvų įtaką vaikui. Ji didelė, ir patirti dalykai atveda iki ligų. Ne kiekvienas, užaugęs ujamas, sugeba pasipriešinti, dažniau - ir toliau velka tą jungą, maydamas kad taip reikia, taip turi būti, žmogus nemoka kito gyvenimo būdo, kaip tik tą, kurį gyveno. Juolab, jeigu kirsta per savivertę -jeigu jau žmogus mano, kad yra visiškas netikša, kaip jis gali siekti kažko dar, ko jis nepatyręs? Tam ir psichoterapija skirta juk - permąstyti patirtį, perdirbti, įjungti naujai.....

Aciu uz asmenine interpretacija.. labai idomiai isaiskinate man ka noriu pasakyti.. ir labai dziaugiuosi , kad jus esate tokia gabi , protinga ir rastinga Tik siulyciau labai nevargti, nes jums pinigeliu turbut niekas nemoka .. O svarbiausia, labai smagu uz jus , kad esate pati geriausia ir teisingiausia imote savo Duksiui Ir uz ji dziaugiuosi, gal jis bus toks laimingas, kad jis pats susikurs atsakymus apie savo gimti.. Kaip suprantu nelabai jus ir domina sis konkreciai forumas.. nes jus gi viska zinote , viska galite logiskai mums paaiskinti. Nors dar ne vieno rimto jusu atsakymo i pacios autores uzduota klausima neradau.. turbut vel kaltas mano zioplumas , bet is ties labai noreciau is jusu isgirsti.. ka jus manote apie tai : kada ir kaip pasakyti tiesa vaikui apie jo kilme. ir is vis ar sakyti ? Is anksto dekoju uz issamia nuomone. Nesibaiminkit, as nekomentuosiu jusu logisku minciu

nuo tada kai vaikas klausia iš kur aš atsiradau. Kitaip sakant nuo tada, kai vaikas pradda domėtis pats savim. Ir klausimui gilėjant tęsti ir sudėtingesnius paaiškinimus.
Papildyta:


sutinku, kad ne kiekvienas moka. O tu manai ką aš darau- mokau. Va sėdžiu ir mokau. Tegu priešinasi, mokosi. Psichoterapija, na ji ne tam skirta. Ji sirta primti save tokiu koks esu. Perdirbti- nereikia nieko, per jokias terapijas. Yra aišku sutrikimų, kuriuos jei pavyksta tiesiog kupiruoti- yra labai gerai. Bet jau čia hipnozės reikalas.

Jinai jam mama . Ir be abejo - ji jam pati pačiausia. Kaip ir mes visos savo vaikams (būtent - ne įvaikiams, o vaikams)

Labukas visom va kokia įdomi tema. Mes auginam trejetuką įvaikintų, eveik jau užauginom trejetuką savų . Įtėviai tai mes,galima sakyt be metų savaitė, na beveik pusmetis. Pažįstami metus. kažkaip galvojau paskaitysiu apie tą kilmę, ir rasiu informacijos. Nežinau- man kilmė turi gilesnę prasmę ir eina daug toliau nei apsiribojimu įvaikintas neįvaikintas, turi seserųir brolių ar ne. Kilmė- tai giminė,plati ar ne labai, bet pirmiausia giminė. Tada aš galvoju ar specialiai ta informacija man, kaip mamai( Pipi labai teisingai pastebėo) yra reikalinga pačiai. Šiuo gyvenimo etapu man ji visiškai nereikalinga, nors su dideliais rūpesčiais mes ir iš tiesų nesusiduriam, bet man dabar yra svarbu pažinti savo vaikus, kokie jie yra, pažinti jų siekius, poreikius ir gabumus. Aš tam tiesiog neturiu laiko, knaisiotis po praeitį. Kol kas mane tenkina tai- ką aš žinau. Galų gale ta praeitis yra ne mano, ir jau kaip paaugs vaikai, jei jiems bus svarbu- žinoma padėsiu. Bet...visada galvojau ir galvoju šiandien taip pat, ar tas kaišioimas, knaisioimas po vaikų praeitį tikrai yra vien tik teigiamas? Manau ne. Manau su nuolatiniu priminimu mes galim paskatinti visai priešiškus dalykus. Žinoti turi, o toliau viskas savieigai. Kaip rusai sako vse problemy budem rešat po mere ich postuplenie.
Skaitant buvusios įvaikintos moters mintis, man svarbiausia yra kita- stengtis išauginti brandžią asmenybę. Subrendusią. Neužstrigusią paauglystėj ir vakystėj. Man tas tikrai svarbu. Dėlto ką ji čia sako, tai manęs nestebina- paauglystėj dar ne to esu sakius tėvams , gėda net prisiminti. Na tada jaučiausi labai teisia. Paskui išėjau mokytis, į savo gyvenimą išėjau ir kaip mano profesorius kad sakė, va kai tau būna penkiolika, tai tėvai pasidaro na tokie kvaili jog sunku suvokti kaip jie iki šios dienos ir išgyveno, o kai tau keturiasdešimt, tai vėl viskas grįžta atgal- tėvai kažkaip būna visiškai protingi, ir buvęs jų elgesys irgi pasirodo buvęs net labai protingu. Kai pagalvoju tai racijos tame daug, apie savigailas ir bambagysles. Kol nepaaugini savo vaikų, kol jie nepradeda vesti per savas gyvenimo mokyklas, kartais tėvus yra sunku suprasti. Kodėl? Pagalvojau- kad pykstam dažniausia kodėl jie neatėjo ir nepadarė už mus kažko, ko mes patys daryt nenorim/ėjom. Bambagyslė. Nevisiems lengva susitaikyti iš karto su tuo, kad tėvai ne visagaliai, kad jie tik žmonės ir klystantys kaip ir visi.
Bet kokie jie bebūtų mūsų tėvai, augintojai, mylėtojai mes negalim iš jų reikalauti, kad jie mus, vaikus mylėtų taip kaip norim mes, ir sakytų darytų taip kaip mes to norim. Mes čia būsim neteisųs.
Užkliuvau- galėjo apsikabinti ir paverkti, atsiprašyti. Nežinau kodėl moteris norėjo tokio mamos (įmotės kaip ji vadina) nusižeminimo prieš ją, ir atgailos už tai jog įvaikino. Ir žinot greičiausia nenoriu. Mes įsivaikinom iš džiaugsmo, ir tuo džiaugiamės. Sunku bus ar lengva mes nežinome, bet tai, savo sprendimu mes diaugiamės ir taip bus visada. Ir jei jau koks mano vaikas sumanys, kad aš apsikabinčiau ir verkčiau jog įsivaikinau- tai pirmiausia labai nusivilsiu savim, kad brandos jam į kelią taip ir neįdedu, bet verkti vis vien neverksiu- nes ne jį paliko, o aš jį radau- mes visi vieni kitus radom, ir jau tuo pagrindu nežinau kodėl liūdėti ir už ką atsiprašyti. O jei jie užaugę nebenorės mūsų matyti. Jų pasirinkimas, tiek jų, tiek kitų trijų vienodas. Ką dabar. Mes iki kol neturėjom vaikų irgi buvom dviese, ir irgi buvom šeima. Ir šeima niekaip nepasikeitė kai turėom tik biologinius vaikus, ar po to kai įsivaikinom. Kokiais buvom, tokiais likom- tiesiog mūsų dabar daugiau, stalas platesnis, puodas didesnis.

Labas visoms kurios su manimi bendravo ir padejo man apsispresti ir kantrei laukti
Dabar jau galiu atsakyti i savo temos pavadinima pati
"Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko"
Taigi,tik tiesa sakyti, nes abejones nepasitikejimas gali sugriauti santykius
Man pries pradedant paieskas mazosios sesutes padrasino ,kad nebijociau nes 90% ivaikintu vaiku jaucia kad yra ivaikinti,nelabai tuo tikejau
Mums dar nepavyko susitikti bet,mes jau bendraujame ir as be galo laiminga Taigi,paklausite kaip?
Internetas visagalis Ji, suzinojo tiesa ir zinojo tik mano varda ir kiek man metu,surado internete,keista tik pakviete draugauti o,as jau pajutau kad tai ,gali buti ji
Tiesa,yra kliuciu kalbos barjeras Bet,mums tai iveikiama
Labai norejau savo laime pasidalinti su jumis
Ir dar karteli,visoms mamytems didelis ACIU !

Džiugu, kad pagaliau suradote savo sesę ir pradėjote bendrauti bent jau internetu, manau, kad greitu laiku ir susitiksite Didelės jums sėkmės,šiltų ir gerų santykių su sesute