Kaip baisu neteki mažučio mažučio džiaugsmelio... Kurio taip lauki, svajoji, mintyse jį pieši, matai šypseną...
Ir vieną dieną susitikus, paėmus ant rankų- jau niekad nenori paliesti. Nei iš akių, nei iš širdies.
Tik niekas mūsų neįspėja apie įrašą Lemties knygoj- atėjęs mažutis, taip greit turės iškeliauti... palikdamas tik gražų, šiltą, skaidrų prisiminimą.
Kodėl taip kartais nutinka? Kokia to prasmė? Nei vienas iš mūsų negali atsakyti.
Tik vienintelė paguoda- kad mažam angelėliui taip mažai teko kentėti. Kad isšilaisvino iš sunkumo, kuris spaudė ir neleido palaimingai šypsotis, džiaugtis gyvenimu.
Sunku ir skaudu rasti paguodos žodžių.
Būkit stiprūs. Turėsite šventą atminimą... tegul bus jis pats nuostabiausias.
Užuojauta...