Šeimos instituto krizė

jei vidines būsenas vadini iliuzija, tada taip... bet tai vidinė tikrovė...
o dėl meilės galutinai nusprendžiau kad "razliubila" ir tuo patenkinta

Nežinau. Tikriausiai aš tada esu kvailė Nes aš manau esanti laiminga. Čia ir dabar: esu sveika, turiu du nuostabius, sveikus vaikus, mane supa žmonės, su kuriais man gera ir į kuriuos bet kada (jau gyvenimo patikrinta) galiu atsiremti. "Laimė" man - ne siekiamybė. Ir net ne gyvenimo būdas. Tai vidinė būsena, kai brangini kiekvieną akimirką. Kai tau svarbus žmogus, o ne jo turimų čekiškų sofų - lovų skaičius.
"Tingime būti laimingais", nes sėdime ir laukiame, kol ta mistiškoji "laimė" apsireikš. Šventai tikime, kad ji ateis pavasarį ar rudenį, kai žmona padarys vakarienę ar vyras parneš atlyginimą, išmokėsime paskolą ar nusipirksime lapių kailinius, kai išgersime turelę ar mirtinai nusigersime. Ir visa tai, tik todėl, kad suprastume, jog būti laimingu nėra geresnio laiko kaip DABAR. Ir niekas mūsų tokiais nepadarys, tik mes patys.

Didžiausia problema, man atrodo, yra tai, kad keičiasi žmonių požiūris į santuoką ir pačią šeimą. Tuokiantis dažnai mąstoma maždaug taip: nepavyks - galima išsiskirti. Arba meilužį susirasti ir pan. Vaiką gali ir auklė auginti. Meilę ir švelnumą jam gali atstoti kalnas žaislų bei kitokių nesąmonių. Bendras vakarienes besišnekučiuojant keičia nebylus vėpsojimas į televizorių, savaitgalius su šeima - apsipirkinėjimas ir namų kuopimas, nes kitom dienom tam neįmanoma atrasti laiko. Žodžiu, mažėja nuoširdaus bendravimo tarp šeimos narių.
Dar viena bėda yra, kad darboholizmas mūsų krašte, priešingai nei daugelyje išsivysčiusių valstybių, vis dar laikomas dideliu žmogaus privalumu, būtinu norint kažko pasiekti. O juk iš tiesų žmogus atima laiką iš savo šeimos, vaikų. Ir nesusimąsto, kad po 10 metų jam nė velnio nerūpės, kad anąkart įmonė jo dėka uždirbo keliasdešimt tūkstančių. Užtat dar ir kaip rūpės, kad nebejaučia jokio emocinio ryšio su savo ūgtelėjusiais vaikais.

Man labai keista, bet mano draugų tarpe nėra nė vienos poros išsiskyrusios, nors tarp nekurių paklydimų buvo, bet neskausmingų. Tik sesuo yra išsiskyrus, bet po menesio nuo skrybų vėl pradėjo kartu gyventi. Vyras parėjo, ji priėmė, čia atskira istorija. Bet kas įdomiausia, neseniai buvo klasės susitikimas, tai iš 24 tik viena du kartus išsiskyrus, stebuklas.

Tam kartui apibendrinu. Mano galva, rimčiausios priežastys eilės tvarka, lėmusios dabartinę krizę:

Nudobti statistikus - taigi anie tvirtina, kad iš šimto susituokusių porų septyniasdešimt išsiskiria

Kiek man teko girdėti, išsiskiria apie 60 proc.
Kažkaip keistai atrodo ta statistika. Permečiau galvoje savo pažįstamus, giminaičius - yra išsiskyrusių, bet ne tiek ir daug.

Radau tokį labai į temą filmo aprašymą: "Vedybų ceremonijos tokios panašios į Naujųjų Metų atėjimą – lengva juos sutikti, tačiau ne taip lengva nugyventi. Vietoj to, kad eidami į jas džiūgautumėte “kol mirtis mus išskirs”, gal geriau į ceremoniją įtraukite klausimą: “Ar bent suprantate, kaip sunku bus?”. Ir, jei jūs tikrai tikite, kad jūs tai suprantate, tai tada ir tik tada jūs turėtumėte sakyti ne “TAIP”, o “AŠ PASISTENGSIU”.

Perskaiciau visa tema ir su dauguma jusu visu 100% NESUTINKU:
1. Sakot, kad meile isblesta po 2-3 metu. Bet meile-nera jausmas. Isivaizduojam, kad jei nera kazkokio jausmo, jaudulio, tai nera ir meiles. Gal pradekim skirti meile nuo susizavejim, isimylejimo. Meile-tai apsisprendimas. As apsiprendziu visa gyvenima buti su tuo zmogumi, buti istikyma, myleti.
2. Rasot, kad jei nesutampa charakteriai, vyras geria ar pan., tai jau kaip ir preizastis skirtis. Dr. Osbornas (konsultuoja vedybu, skyrybu klausimais) sako, kad NIEKADA neprisileiskit minties apie skyrybas. Juk pirmiausiai kyla mintys, po to tas mintis seka veiksmai. Nesvarbu koks tas vyras yra, tegul net nekyla mintis apie skyrybas. Aisku, galima sakyti, kad norysi buti laimingoms, o su tuo vyru niekada nebusiu laiminga. O kas tau sake, kad be jo tu busi laiminga? Be to, neteikit, kad niekada nebuna jokiu laimingu akimirku su vyru. Taip nebuna.
3. Sakot, kad senais laikais, kai merginos tekedavo per prievarta, nebuvo laimes. Tai netiesa. Moterys priprasdavo prie savo vyru, prisirisdavo. Ir budavo laimingos. Nebuvo taip, kad visa gyvenima kentedavo ir nebuvo nei vienos laimes valandeles. Aisku, as ne uz tai, kad dabar tevai turi isrinkti vyra ar zmona.
4. Teigiat, kad kitos moterys kaltos, kad vyrai eina i "kaire". Bet jei jie nenores, tai niekas ju ir nesuvilios. Ka jie, kaip jauciai vedami i skerdikla. Kur noresi, ten nuvesi? Nesamone. Jei yra noras, tai ir suki i "kaire", tik po to pasiaiskini, kad ne as kaltas, o ta kita. Nejaugi imsi ir prisipazinsi, kad pats silpnas?
5. Galeciau dar pavardint, bet visko neatsimenu, ka norejau pasakyti

teko dalyvauti tokiame projekte šeimos krizių centre.. ten problemų šaltinis - kad per ilgai uždelsta su skyrybomis, o rezultatas - mamos su mažais vaikais - bijo grįžti į namus, nes tai reiškia į nagus smurtaujančiam vyrui.. manau kad ir jos ir vaikai žymiai laimingesni be tų "vyrų ir tėvų" ..
Summer - į apibendrinimą pridėk dar Silvutės postą apie vyrų padėties kaitą.. ten protingai buvo...

Nu zmonele viska apvertei aukstyn kojom, kaip norejai taip mintis ir suvartei, viska supainiojai. Ir aciu dievui, kad daugiau neprisiminei :-)

Šiaip jau labai įdomiai kalbat. Su kai kuo sutinku, su kai kuo- ne. Baisiausia šeimoje yra susvetimėjimas. Jauni žmonės, norėdami likusią gyvenimo dalį praleisti kokybiškai, turi daugiau šansų sukurti antrą sėkmingą santuoką. Tačiau vyresniems lieka senti šalia pasikeitusio sutuoktinio, su kuriuo sieja prisiminimai, ekonominiai reikaliukai ir visiškas nemokėjimas suprasti kitą.
Esu mačiusi senukų porą, kur abu stengasi kitą pajungti savo interesų tenkinimui, nors anas ir priešinasi iš paskutiniųjų. Aišku, ko ten pulti skirtis, bet pats susvetimėjimas ir iš jo išplaukiantis vienatvės jausmas, man atrodo kraupiai. Problema matyt glūdi ne tiek pačios santuokos nevertėjime. Bendrai žmonės neberanda ryšio vienas su kitu, nebėra giminiškų ryšių jausmine prasme.
Sakysit, ko ten sukti galvą apie senatvę. Taigi, kad visose amžiaus grupėse jaučiasi tas pats- svetimi, lengvai susvetimėjantys, nerandantys laiko bendrumui ugdytis, gal kiek savanaudžiai... Man net santuokinė sutartis atrodo paverčia santuoką į kažkokį tai biznį, tarsi kitą samdai darbui ir užmokestį duodi natūra.