Tai va. Kas didesnė vertybė ar pati santuoka savaime, ar tai, dėl ko ji buvo kuriama (ir ko neįgyvendinus ji galbūt iširo)?
QUOTE(zmonele @ 2005 11 30, 17:17)
O kas tau sake, kad be jo tu busi laiminga? Be to, neteikit, kad niekada nebuna jokiu laimingu akimirku su vyru. Taip nebuna.
Aha, pažįstu vieną tokią taip mąstančią. Dėl to, kad būna kažkiek (ne per daugiausia, žinoma) laimingų akimirkų, jinai niekaip saviškio mest negali: "Na juk jis ir geras būna..." O kad tas geras šiaip jau varžo jos gyvenimą, neleidžia išeit su draugėm, kartais pakelia prieš ją ranką ir lovoj rūpinasi tik savo orgazmu, tai nesvarbu - juk yra ir tų laimingų akimirkų...
QUOTE(Raduga @ 2005 12 01, 08:57)
Aha, pažįstu vieną tokią taip mąstančią.
Sakot, gražios akimirkos- tai įrodymas moters nepasitenkinimo nenaudai?
Čia kažkoks moteriškos psichologijos kenksmingas manevras, priklausomybė nuo niekšo vyro, nes kuo didesnis niekšas- tuo labiau jo reikia.O labai ieškant, tai ir konclageryje buvo gražių akimirkų, kai gestapininkai buvo gerai nusiteikę, tik ar tas sumenkino ten buvusių kalinių kančias. Taigi nemanau kad yra gražu kenčiančiai moteriai kaišioti tas gražias akimirkas, kurias ji kaip iliuziją sau susikūrė, kad neišprotėtų nuo realybės baisumo. Net alkoholikai asocialūs tėvai duoda savo ujamiems vaikams gražių akimirkų, kai nusigėrę taikiai guli ir nebekankina.
Gražus akimirksnis yra žmogui būdinga savybė. Net ir mirtinai sužeistas žmogus paskutines gyvenimo akimirkas gali pasijusti laimingas, nes slaugė suleido morfijaus- tik ar tai bus priežastis vadinti tą žmogų laimingu.
O kad gyvenimas šeimoje yra menas- girdėjau ne iš vieno senuko. Taip pažvelgia moteris savo seniui į akis ir sako:" oi visko buvo" ir priduria, kad būtent ji viską ištvėrė, atleido ir užglaistė.
Turi buti begalinė abipusė pagarba ir ne mažesnis pasiryžimas nugyvent kartu, vis atnaujinant bendrumą.
Kaip išsaugoti šeimą
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas. Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka... Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto: Koks gražus mano gyvenimas.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai. Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu. Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo. Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai. Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti. Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti. Mąsto: Štai kaip gražiai aš gyvenu. O kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai...
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas. Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka... Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto: Koks gražus mano gyvenimas.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai. Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu. Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo. Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai. Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti. Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti. Mąsto: Štai kaip gražiai aš gyvenu. O kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai...
QUOTE(Enija @ 2005 12 01, 09:52)
Čia kažkoks moteriškos psichologijos kenksmingas manevras, priklausomybė nuo niekšo vyro, nes kuo didesnis niekšas- tuo labiau jo reikia.
Mano aprašytuoju atveju reikia ne tiek konkretaus vyro, kiek apskritai vyro, nes vienai, matote, liūdna, o geresnio atseit nesusiras. Et, yra tokių moterų, kurios tik visokius niekšelius ir traukia prie savęs...
QUOTE(Savūnė @ 2005 12 01, 09:00)
Kaip išsaugoti šeimą
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas. Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka... Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto: Koks gražus mano gyvenimas.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai. Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu. Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo. Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai. Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti. Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti. Mąsto: Štai kaip gražiai aš gyvenu. O kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai...
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas. Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka... Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto: Koks gražus mano gyvenimas.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai. Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu. Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo. Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai. Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti. Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti. Mąsto: Štai kaip gražiai aš gyvenu. O kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai...
Savune super :-D. Niekada negirdejau, bet labai tiksliai. Nuos siol tai bus mano gyvenimo kredo.
Turiu minty ne, kad su pietum laukti, bet, kad neuzmirsti paskambinti :-)
QUOTE(Egoist @ 2005 12 01, 10:43)
Savune super :-D. Niekada negirdejau, bet labai tiksliai. Nuos siol tai bus mano gyvenimo kredo.
Turiu minty ne, kad su pietum laukti, bet, kad neuzmirsti paskambinti :-)
Turiu minty ne, kad su pietum laukti, bet, kad neuzmirsti paskambinti :-)
Ir paskambinti neužmiršk, ir, jei lauki, - pietus pagamink
QUOTE(Raduga @ 2005 12 01, 11:12)
Mano aprašytuoju atveju reikia ne tiek konkretaus vyro, kiek apskritai vyro, nes vienai, matote, liūdna, o geresnio atseit nesusiras. Et, yra tokių moterų, kurios tik visokius niekšelius ir traukia prie savęs...
ėjo labai gera diskusija šia tema "Meilės ligoninė"
QUOTE(Azalija @ 2005 12 01, 12:12)
ėjo labai gera diskusija šia tema "Meilės ligoninė"
Kalbant apie šeimą, sunku aplenkti meilę ir jos liguistas formas.
Man patiko dar vienas šeimyniškas anekdotas:
Vyras ryte po išgertuvių atsibudęs aptinka spindinčią žmoną, kuri visaip bando jam įtikti. Tas nebesuprasdamas kas čia vyksta prašo dukters paaiškinti. Dukra jam ir sako:
-vakar, kai tave girtą mama į vonią tempė, tu šaukei " atstok, aš vedęs".
QUOTE(Enija @ 2005 12 01, 09:52)
O kad gyvenimas šeimoje yra menas- girdėjau ne iš vieno senuko. Taip pažvelgia moteris savo seniui į akis ir sako:" oi visko buvo" ir priduria, kad būtent ji viską ištvėrė, atleido ir užglaistė.
Turi buti begalinė abipusė pagarba ir ne mažesnis pasiryžimas nugyvent kartu, vis atnaujinant bendrumą.
Turi buti begalinė abipusė pagarba ir ne mažesnis pasiryžimas nugyvent kartu, vis atnaujinant bendrumą.
Negaliu lygintis su Tavo, Enija, patirtimi. bet man jau dabar kartais atrodo, kad draugyste yra menas, o pas mane cia dar net ne seima!!! kartais galvoju, kad vienai tikrai lengviau
Ne tik menas, bet ir sunkus darbas. Kodėl niekas nešneka apie moters trisdešimtmečio krizę 
- dar super jauna, graži, subrendusi, protinga, dažnai jau nemažai pasiekusi, ir t.t... Taip jaučiasi keturiasdešimtmetis vyras. Va tokiu periodu tą meilės židinį kurstyti kartais reikia prisiversti,- ir vis dažniausiai dėl vaikų.
Manau, jei žmona vyro neišgrūda, kai jai 30-35, o vyras jos nepalieka ties 40-imt, tokia šeima- iki grabo lentos.
Pasauliui keičintis taip greitai, tampam vis didesni individualistai. Va iš čia ir ta šeimos instituto krizė. Šeimas,matyt, vėliau kurt reikia, taip kaip užsieniečiai daro.
- dar super jauna, graži, subrendusi, protinga, dažnai jau nemažai pasiekusi, ir t.t... Taip jaučiasi keturiasdešimtmetis vyras. Va tokiu periodu tą meilės židinį kurstyti kartais reikia prisiversti,- ir vis dažniausiai dėl vaikų. Manau, jei žmona vyro neišgrūda, kai jai 30-35, o vyras jos nepalieka ties 40-imt, tokia šeima- iki grabo lentos.
Pasauliui keičintis taip greitai, tampam vis didesni individualistai. Va iš čia ir ta šeimos instituto krizė. Šeimas,matyt, vėliau kurt reikia, taip kaip užsieniečiai daro.
