Vyrai, kurie nenori/ bijo turėti vaikų

Tas ir yra, kad šiaip jis labai svaigsta dėl vaiko, glosto pilvą, kuriame dar nėra leliaus, sako kaip gražiai atrodytum. Iš pradžių nenorėjom, nes mokiausi, sakė pabaigsi mokslus, susirasi darbą ir galėsim gimdyti, juolab, kad turim ir kur gyventi, tačiau pas jį yra taip, kad kai jau būna palankios sąlygos, jis labai greitai suranda pretekstų... sako važiuojam tada į užsienį, ten už vaiką gausi pašalpą, o aš dirbsiu, bet tai tam užsienį lygiai taip pat kaip ir lietuvoj... juolab, kad ten mums niekas nepadėtų, o čia ir tėvai mūsų, draugai...
Į kalba jis nesileidžia, prašiau pakalbėti ramiai, nesibarant, bet jis visada pakelia balsą ir pradeda rėkti, o tai baigiasi įžeidinėjimais, kad esu mažvaikė ir t.t.

Na, kad įžeidinėja - tai, aišku, labai negerai ir nemalonu, ir liudija jo nebrandą, o ne tavo. Tikriausia, jis dar psichologiškai nepasirengęs. Palik jį ramybėje kokiam mėnesiukui...

Mano vyras irgi iš pradžių buvo įsisvaigęs, kad iki 30-ies nė nebandys tapti tėvu. Iš pradžių neprieštaravau, bet kai pajutau jau didelį poreikį ruoštis motinystei, jam pasakiau, kad po 30-ies nė nebandysiu tapti motina. Tada kažkaip priartėjo ir vestuvės, ir vaiko planavimas. Tiktai, deja, jam jau 30, man - bus už kėlių mėn., o priplanuoti vaiko per beveik 11 mėn. dar nepavyko. Ir žinai, vyras dabar šiek tiek kaltę jaučia, kad atidėjo tą reikalą... Gali savajam papasakoti tokį graudų pavyzdį, gal suveiks.

O šiaip, jeigu vienas poroje psichuoja, kitas turi likti ramus ir supratingesnis. Jūsų atveju jis psichuoja labiau. Tad tau dabar reikia neprarasti racionalaus proto, išlaukti, pabūti kantriai. Biologinis laikrodis dar palikęs jums laiko, gali patiksėti tyliai... Papsichuos, papsichuos, ir pamažu gal ims pratintis prie minties, kad ir tokioje "negalutinėje" finansinėje situacijoje galite turėti vaikų.

Tikrai, labiau mazvaikiskai jis elgiasi nei Tu
Nors jeigu jis nori vaiko, tai manau, kad greitai pasibaigs tie atsikalbinejimai ir po keliu menesiu pradesit planuoti Turbut jam reikia siek tiek laiko, kad realiai priprastu prie tos minties.
Beja, kai man buvo 25 metai, draugavau su vaikinu, kuriam labai reikejo vaiku, seimos. O man tai atrode, tokie "nuobodus" dalykai. Dabartinis vyras nesureiksmino nei seimos, nei vaiku, bet man noras siu dalyku atejo lengvai ir naturaliai. Taciau, nepavyksta taip greitai pastoti, kaip noretusi.

Maniskis su vaikuciu irgi labai tempe guma, kai buvo palankios ismokos vis siuliau ir siuliau, atsisakydavo motyvuodamas tuo, kad ka cia dabar del ismoku darysim vaika, o mano noras jam nelabai rupejo, nes turbut dar pats bijojo isipareigojimu, kazkaip begant laikui susitaikiau su ta mintim, kad laukiam geresniu laiku dar, kad galima butu vaikui suteikti viska (cia buvo jo noras toks), pradejau gyventi sau, kazkaip atsirado salyginis saltumas i ji siuo klausimu, po kazkiek laiko susidare ispudis, kad jis kazko lyg issigando, gal prarasti mane, nes labai pradejau savimi rupintis, sportuot, susitikt su draugem be jo, o ir tada jis pats prabilo apie vaikuti, pradejo net mane "spausti", na, manes ilgai spausti nereikejo labai ji veikdavo dar pasaliniu klausimai, kada gi bus pas mus tas stebuklas, o as saltai atsakydavau "tai kad vyras nenori, laukia stebuklingu laiku, kai jau busim pensininkai turbut"

MB už mane yra vyresnis, ir kažkaip jam pirmam kilo noras turėti vaikų - aš jaučiausi dar tam nepasiruošusi, nesubrendusi, todėl palaukėme ir dabar turim savo pabirutį Manau, kad su vyru, kuris nenori vaikų, labai rizikinga pradėti kūdikį, nes vyro parama, palaikymas ir pagalba tiek nėštumo metu, tiek gimus mažyliui nepaprastai svarbi.

Sveikutės,

Perskaičiau beveik visą temą, na bent jau paskutinių kelerių metų Nėra ši tema tokia jau populiari, o tai labai gerai, vadinasi, dauguma vyrų noriai sutinka turėti vaikelį
Visų pirma tai džiaugiuosi, kad dauguma, kurios čia guodėsi dėl vyrų nenoro turėti kūdikėlį, jau turi bent po vieną mažylį, tai tikrai toooookia laimė
Ir dar... ši tema padėjo suprasti, kad mano situacija visai ne beviltiška, kaip pasirodė man vakar, kai turėjau pokalbį su vyru ir viskas baigėsi mano ašaromis
Mūsų situacija yra tokia - esam kartu daugiau kaip šešeri metai, o susituokę dar neseniai, tik nuo liepos mėnesio. Vyro sesuo turi sūnų, jis yra vyro krikštasūnis. Visada pastebėdavau, kaip gražiai, rūpestingai elgiasi vyras su vaikais ir visada mintyse pagalvodavau - jis tikrai bus geras tėtis. Kartą, kai dar studijavau mums važiuojant automobiliu ir kalbantis apie jo krikštasūnį man pasakė, kad kai bus galimybė, labai norėtų turėti vaikelį. Man aišku buvo labai džiugu tai girdėti, bet žinojau, kad ateitis parodys, nes esu studentė. Kitas jo turėti vaikų noro pareiškimas buvo prieš metus - jau žinojom, kad tuoksimės. Buvom vienam renginyje, jis pamatė mažą žavų berniuką ir man tyliai į ausį pasakė, kad jeigu tik būtų pinigėlių, norėtų jau vaikelio. Finansinė mūsų padėtis tokia, kad jis dirba ir uždirba gana gerai, o aš turiu darbą tik puse etato. Taip pat turime santaupų, kurias sutarėme paskirti kada nors būsimam vaikeliui. Pačiai pradžiai tikrai užtektų ir dar liktų.
Bet yra vienas bet... paskutiniu metu vis galvoje kirba mintis, kaip norėčiau leliuko jau... Ir pati svarstau, dėl ko taip - ar čia mano užgaida turėti vaikelį, nes trūksta užimtumo dėl per mažo darbo krūvio, ar tikrai jau gamta šaukia (man 24 m., o vyrui 26 m.). Esam dar kaip ir jauni, bet visada svajojau būti jauna mama...
Taigi vieną dieną neištvėriau ir sumaniau pasakyti vyrui, kas neduoda man ramybės. Pataikiau dar ir kai jam ne ta nuotaika Viskas baigėsi tuo, kad jis visa tai laiko mano užgaida (prieš metus užsinorėjau šuns namų jaukumui, jį ir gavau, tai galvoja, kad dabar vaikelio noriu...) ir pasakė, kad vaikelio norės kada nors, bet ne dabar. Suprantu jį, aš irgi nesakau, kad reikia mums mažylio čia ir dabar, bet norisi bent paplanuoti, susidaryti viziją, kada jis tai įsivaizduoja kad galėtų įvykti. Dar iš mūsų kalbos supratau, kad jam baugoka turėti vaikų, nes bijo finansinės atsakomybės, kankina nežinomybė, nes pats nėra turėjęs pilnavertės šeimos...
Kad ir kaip bebūtų dabar tereikia laukti, ach... kad tik suprastų, kad ne viskas taip greitai įgyvendinama šiuo klausimu, juk pastojimas neretai užtrunka...
O labiausiai norėjau pasakyti tai, kad nustebino toks vyrų dviprasmiškumas - visada tik iš jo pusės girdėjau, kad nori vaikelio, aš buvau tam nepasiruošusi, o kai jau aš rimtai apie tai prabilau, tada jis visai kita linkme suka

Maniskis panasiai reagavo i mano paskelbima kad jau atejo laikas. Ir buvo labai kaegoriskas su savo milijonu priezasciu: bustas is paskolos, metu mum dar mazai, naujos masinos reiktu ir t.t. Vis tyliai prarydavau visa tai ir sutikdavau dar palaukti. Bet yra tokiu vyru (o manasis butent is ju) kuriuos reikia tikinti ir kuriems reikia irodineti savo tiesas Tai as vis laiks nuo laiko tai juokais tai rimtai uzsimindavau apie vaikiuka, bet tik jam pradejus urgzti pokalbi staigiai nukriepdavau kitur. Kuo toliau, tuo jis noriau pradejo diskutuot sia tema, pats pradejo iekoti priezasciu kodel jis vis atideda si svarbu reikala tolimesniam laikui, kol galiausiai pripazino, kad "atmazkiu" bus visada, ir ta baime, atakomybes jausmas jis vistiek liks. Del to sutiko bandyt laime. Kaip sakant kaip Dievulis duos taip ir tegul buna.
Bet Dievulis jau puse metu musu planavimu negirdi ir nemato, ir gandru vis nesiuncia. Dabar MB vaiskto sunerime ir burba, kad durni buvom, jog iskart po vestuviu nepradejom leliu gamint, o va prisizaidem ir tokia dabar mum bausme
Tai ka norejau paakyt - nenuleisk ranku ir jokiu budu nepergyvenk del tokiu dalyku. Vyras tavo tikriausiai jauciasi seimos galva, jaucia savo atsakomybe ir bijo sio svarbaus zinksnio. Duok laiko priprasti prie sios minties, vis karts nuo karto pasnekint sia tema ir anksciau ar veliau jis tikrai sutiks. Jog vaikui ne pinigai reikalingi, kad gimtu, o meile!

manasis irgi ieskojo priezasciu, nuolat sakydavo pabaikt pirma mokslus ir t.t. bet as neklausiau, dariau kaip noriu,..aisku ri mokslai baigti, bet kai atsorado vaikelis, seima eme byreti, gyvenam kartu, bet ner to kas buvo, as db kovoju, kad pagaliau subrestu, tik nezinau ar man uzteks kantrybes...tam

Nemanau, kad vaikas cia kaltas. Seimos ir be vaiku byra ir su vaikais. Tiesiog vieni sugeba prisitaikyt prie pokyciu gyvenimo, o kiti vis nori sugrazinti praeiti(laisve, gyvenima be atsakomybes ir t.t.). As ir saviskio ilgai klausiausi kad "palaukim", o dabar pats gailisi, kad taip sake

Maniškis tik buvo prieš tuo metu, kai dirbau kitam darbe ir amžinai psichuodavau. Sakė nesvajot, nedarys, nes kas iš manęs bebus. O šiaip jis visad sakydavo, kad vaikų nemėgsta, nemoka elgtis su jais, nepatinka.. Ir kaimynystėj gyvenanti draugė vis paprašydavus pabūt su jos trimečiu, ir kažkaip netyčia gaudavos, kad aš negalėdavau, ir būdavo maniškis. Niekada nėr sakęs neisiu. Paskui išėjau iš darbo, susituokėm. Pradėt vėl planavimą reikėjo rast kitą darbą, ir kai atsirado sveikatos bėdų, pasidarė jau nebesvarbu, kad ir už tą minimumą. Vyras uždirba nedaug , bet stengiasi rasti papildomos veiklos, ir randa, paskolų jokių neturim, butą nuomojam. Ir dabar, kai mato, jog nepavyksta, prasidėjus mm sako, kad laukė kitokio rezultato.. Bėdų turi pasirodo ir jis, tai vaikšto pas daktarus, darosi tyrimus ir tikisi, kad gyvenimas , kaip jis sakė, nebus jam iškrėtęs žiauraus pokšto, ir kad mum vistiek pavyks..

As tai neisivaizduoju, kaip maniski butu nuvaryt pas daktarus. Nors uzmeta kartais minti, kad gal mum reiktu jau pasitikrint (virs puses metu planuojam), bet omeny visada turi mane

Yra tokių vyrų, kurie niekada nepagalvos kad nuo jų kažkas priklauso. Abejoju ar jūs įtikinsite savo vyrą pasitikrinti jei jis toks yra, įtikinti galėtų tik gydytojai, kurie jam tiesiai šviesiai pasakytų ir paaiškintų. Siūlyčiau kartu nueiti pas gydytoją, tegul paaiškina, kad labai dažnai būna taip, kad vyro spermiukai neaktyvūs, dalinai neaktyvūs, kad reikia imtis priemonių, gydytis jei taip yra. Tikiuosi įtikinsite savo vyrą
Žinau ką kalbu, nes mano vaikinas toks yra, kad jis atrodo sveikutėlis ir kad nuo jo nepriklauso. Mes neplanuojame dar, bet kai pasakiau, kad jam derėtų mesti rūkyti, tam kad sveiką vaikutį pagaminti, tai tik akis išpūtė ir sako "Ką čia nusišneki, nuo tavęs viskas priklauso kaip vaiką išnešiosi" nu galvojau šakės iš kart atrėžiau kad literatūros paskaitytų