Vyrai, kurie nenori/ bijo turėti vaikų

jo, sunku ka ir patarti. tikriausiai del to ir nenori daugiau vaiku. palaukit truputi, nespaskit. o veliau po truputi pradekit sneketi apie tai, kad jei ir noresit antro vaiko,taai tarp vaiku turetu nedidelis metu skirtumas buti,nes veliau sunkiai jiems seksis bendrauti. kad antras nebutinai bus toks kosmaras kaip su pirma. vaikai skirtingi juk. sekmes

Galvoju, kad viskas savo laiku... Pažiūrėkim, kad ir E.Bžesko pavyzdį... Lakstė, sakė dar nesubrendęs šeimai ir t.t... O va, kai jau netoli 40m., užsimanė vaikų
Tai jei vyrui 30m. ir jis dar nepasirengęs, tai iš tikrųjų gal taip ir yra, bijo atsakomybės, gal net baiminasi dėl to, kad nesugebės pasirūpinti vaiku ir žmona/partnere? Arba gal net mano, kad partnerė ne ta? M?

Visa laimė, kad mudu sutariam dėl vaikų Prieš kokius 4m. nei vienas nenorėjom, nes buvom akivaizdžiai tam nepasirengę. O dabar jau abu galvojam, kad po kokių poros metų gal jau ir norėtųsi turėti neduodantį miegoti, rėkiantį - valgantį - miegantį mažą meškiuką

čia problema ta kad apie save sakote 'mes'

Musu draugystes pradzioj MB buvo grieztai nusistates pries vaikus (na man irgi vaikai ne galvoj tada buvo)... sake savu niekada nenores turet, per daug vargo ir t.t. Auges vargingai besiverciancioj daugiavaikej seimoj, taip pat mato kaip brolis sunkiai tvarkos su savo vaikais... Gal tai ir formavo tokia nuostata... bet va praejus 2 metam nuo draugystes pradzios jau pats mane ikalbineja gamint leliuka o jau svaigsta kaip del to... Dabar jam 32

na mes kai pradejom draugauti(man tada buvo beveik 16, o MB 19), tai jis sake, kad nenori zmonos ir vaiku. bet praejus mzdg 3,5metu po draugystes pradzios jau pradejom kalbeti apie seimos planavima dar po 2 metu jau supau sunu ant ranku ir nesiojau vestuvini zieda ant pirsto
savo seimos nenorejima MB aiskino taip, kad jis sau tuo metu atrode visiskai netinkamas santuokai ir vaiku auginimui, jis bijoju apieju siu isipareigojimu, bet va isaugo ta baime ir db yra tikrai geras vyras ir nuostabus tevelis

dauguma tu vyru kurie sako, kad nenori ar bijo tureti vaiku su laiku isauga savo baimes, o ypac jei salia yra ta su kuria jis nori visa tai tureti

nu nesupratau bajerio,kaip uodega visur,o tai jis ir i wc su tavim kartu eina??????

Tikrai išduokit paslaptį kaip apgauti prigimtį, ir gamtą, juk mes moterys tam sukurtos. Ne tik, kad gimdytumėm, bet ir skleistumėms meilę ir kurtumėm šeimos židinį. Mano situacija tokia pat kaip Linea ir kitų, kurios neprikalbina savo vyrų net vienam vakeliui. Aš iš viso tiesiog negalėčiau gyventi dėl savęs ar daiktų, deja MB gerai ir taip. Liūdna labai liūdna, verkiu ištisai ir nežinau ką daryt, gal skirtis? O jei laimės vis tiek nerasiu? Gal toks mano likimas? Visą laiką galvojau, kad tai mano antroji puselė, vos sutikus jį iš kart pajutau, kad tai mano žmogus. Ir tikrai sutariam labai gerai, kartu gera tiek man tiek jam ir mylim vienas kitą. Esam vedę daugiau nei 10m. Jis apie mane kalba tik pačiais gražiausiais žodžiais, viskas būtų gerai, bet kai kalba pasisuka apie vaikus Kai apsivedėm buvom jauni, apie tai net negalvojom, po to ilgai gyvenom atskirai, jis kitam mieste, po to išvažiavo į užsienį tai vis sakydavo, kai viskas susidėlios tada jau. Ir štai viskas susidėliojo laikas kaip tik, bet - ne ir viskas. Sako bijau atsakomybės, nereikia man vaikų. Sakau gal nueik pas psichologą, sako nereikia, aš turbūt toks žmogus. Bandau suprasti. Jam irgi sunku. Gal reikia su tuo susitaikyt ??????

Nemanau, kad reikia su tuo susitaikyti. Gal dar siek tiek kantrybes pasitelgti. Matau, kad man ir Mb bus panasiai... Jau ilgai nekalbu su juo ta tema ir matau, kad jam nuo to tik lengviau . Dar kaip tik pasidziaugia neturedamas vaiku, ypac kai mato, kad kaimynu ar kitu pazistamu vaikai hyper aktyvus, ar daznai serga, ar dar kokiu didesniu rupesteliu kelia. O man po truputi dingsta dziaugsmas....

Neseniai netekau tetes... Negana to, zinau, kad sveikata nera idelios bukles ir daktarai jau ne karta paragino gimdyt, tam , kad veliau nesigaileciau.. Juolab, kai zino, kad turim nuosava busta, esam vede, turim darbus. As pati pavydziu draugems, kurios supuoja mazylius. Rodos tarsi atsirades naujas svytejimas ju akyse, ir pati nepraleidziu progos "padaboti" koki maziuka. Man tai patinka. Tai tarsi mano prigimtis.

Bet pasiziuriu i MB ir jauciu. Jam tai per didele nasta. Jis ir bijo, ir siaip nenori. Ir nusvyra rankos. Ir as dar palauksiu. Esu stipri. Bet tikrai nesusitaikysiu su poziuriu, kad vien del to,kad bijom, net nebandyt susilaukti. Nesamone! Kaip sako baznycia: " Negali buti meiles be vaiku, ir vaiku neturetu buti be meiles".

Laikykimes, mergaites

Laikykimės ir svarbiausia nepraraskim vilties

jurgoote, kaip pazistama man tavo situacija, as taip pat sutikau zmogu ir pajauciau, kad tai mano zmogus, ir sutikau ji kai man buvo 25, ir jau kazkur pasamonej buvau pasiruosus seimai ir vaikams. aisku apie tai su juo nekalbejo, o kazkur po metu buvimo kartu uzsimint pradejau, o ji tai krate siurpas nuo minties, na galvojau dar ne laikas, bet praejo dar meteliai as ji pasisodinau ir tiesiai sviesiai paklausiau, ar nori su manim tureti vaiku kazkada, ar taip visai ju nenori.. atsakymas buvo kad nori tik ne dabar... man uzteko zinoti, kad jis ju vistik nores... ziauriai sunku laukti, vergdavau ir as, nes as jau buvau pasiruosus 100% o jis dar ne ir tai yra labai sunku, nors daviau sau zodi, kad nespausiu, ir busiu kantri, ir mano kantrybe pasiteisino, po 4 metu buvimo kartu planuojam po atostogu rugseji sauktis savo kudikelio... bet esme ne tame, jei jis per musu pokalbi 2 metus atgal butu pasakes kad vaiku visai nenori, buciau apsisukus ir isejus, nors ta zmogu myliu labai, nes laikuj begant pati save sugrausi, ir uzgrausi ji... laikuj begant vistiek santykiai nutruks, nes norit skirtingu dalyku... jug negali uzgniausti noro buti mama, ir gyventi baimej" liksiu su juo, nes jeigu laimes nesurasiu".. taip ir nesuzinosi, jei nepabandysi... gal yra tas tavo zmogus kazkur, kuris nori su tavim 3 vaiku, o tu buni su zmogum ir kankiniesi is baimes, kad geriau gal nebus...manau geriau jau buti vienai, negu su zmogum, su kuriuo kankiniesi ir nesutampa poziuris i gyvenima... siulau rimta pokalbi be jokiu issisukinejimu, ir po to padaryti isvadas ir i sirdies apgalvoti

Sveikos, jungiuosi ir aš prie jūsų...norisi kažkam išsikalbėti, pasiguosti, nes ir taip ašaros kaip pupos bėga... Situacija tokia:man 24 metai, su draugu kartu esam jau 6 metai, pernai baigiau mokslus, po 11 mėnesių paieškų susiradau darbą (ant popieriaus 2000, į ranka minimumas, nes gavau ldb subsidijavimą), paskolai atiduot liko mažiau nei metai, todėl sėdėdama darbe pagalvojau, kad dabar būtų puikus laikas pradėti vaikelį (tuomet manęs negalėtų nei atleisti iš darbo (db antras mėnuo kaip dirbu), o ir tam planuojamam atlyginimo mažinimui, kuris numatomas po pusės metų, kai baigsis subsidijavimas, galėčiau pasipriešinti), tuomet augindama vaikelį tikrai nemažai gaučiau... Tačiau yra vienas didelis BET... mano draugas...vakar jam apie tai užsiminiau.... ir praverkiau visą vakarą, net db rašant ašaros kaupiasi... išvadino mane penkiolikmete, nemąstančia, atseit ką darysiu po dviejų metų, kai reiks gryžt į darbą, kad gausiu minimumą, o vaiko išlaikymui reiks daugiau pinigų, nei per tuos pirmus 2 metus...sako palaukiam, kai baigsim išsimokėt paskolą, td galėsim pradėt galvoti... bet juk td aš tikrai negausiu tiek pinigų, visur man siūlydavo minimumą, o db po pusės metų, jei neatleis, tai sumažins atlyginimą, kitą darbą susirasti labai mažai šansų, ypač kai tokia situacija dabar.... visaip aš jam bandžiau paaiškinti, kad db tikrai palankus metas, pasigimdytume kitais metais, jau ir paskolos nebūtų, ir aš daugiau gaučiau net palyginus su db, kai vos kelis šimtus nutrenkia darbdaviai... susipykom, labai susipykom, dabar sau pažadėjau, kad su juo apie vaikus visai nekalbėsiu, nes jaučiuosi kaip kokios išmaldos prašyčiau, per daug žema, nors sako, kad vaikų nori, bet ne dabar... jam visada bus per mažai pinigų.... o juk ne piniguose laimė...

Sungirls, jūs abu turite savų argumentų, ir abu remiatės finansine baze. Taigi, tau tinka žvirblis rankose, vyras dar tikisi kalakuto, ir nesijaučia saugus pakankamai, kad jau galėtų planuoti tapti tėvu.

Suprask, tu jau spėjai prisiruošti minčiai apie motinystę, o jis - dar ne. Jo vizija kitokia.

Tu jo tiesiog paklausk be jokių pykčių, kokią perspektyvą padidinti jūsų pajamas jis matytų, ką siūlytų, kokius žingsnius galite padaryti jau šiandien, kad jūsų materialinė gerovė didėtų. Jeigu jis nieko konkretaus nepasiūlys, tiesiog savo argumentus išdėstyk nuosekliai: kad dabar gautum didesnę pašalpą, negalėtum būti atleista iš darbo, o dėl galimybių susirasti kitą ir geresnį abejoji. Ir žinoma, verta išaiškinti vyrui, kad pastojimas gali užtrukti kelis mėnesius ar net virš metų, ir kad kuo vyresni būsite - tuo bus sunkiau susilaukti vaikų. Netgi jūsų amžiaus vaisingumas jau pradeda mažėti - nedaug, bet jau pradeda.

Ir pasverkite viską be pykčio. Juk abu norite to paties. Ir, nors pati sakai, kad laimė ne piniguose, labai paskaičiavai, kiek pašalpos gautumei, kaip ten įstengtumėte paskolą išmokėti ir t. t. Skaičiuojate abu, taigi - principinio nuomonių išsiskyrimo nėra. Prisėskite kartu prie stalo, ir paskaičiuokite kartu, kiek ko gaunasi.