Kai gyvenau su pirmuoju vyru,jis vaikais bjaurėjosi,nenorėjo jų ir pan.Aš elgiausi kiauliškai jo atžvilgiu,sakiau,kad geriu kontraceptines,realiai jų nevartojau.Per metus laiko nepastojau.Galvojau,kad pas mane problemos,dar ir ginekologai nedžiugino savo prognozėm.Niekaip nesigavo.Taip išėjo,kad su tuo žmogum išsiskyrėm.Sutikau kitą,iškart pradėjom planuot vaikus kažkodėl ir mums pasisekė per pirmą mėnesį.Šis žmogus beprotiškai vaikų nori.
Išvada tik tokia,kad turi norėti abi pusės ir stengtis abu.Nors dažniausiai likimas viską pats į savas vietas sudėlioja.
suprantu tavo vyra baltija ir jo nerima,man pns buvo.man su vyru pirmas bandymas buvo nelaimingas,ir mes ji labai isgyvenom,kai pradejom antra planuoti mb bijojo ir jaudinosi labaiu nei as kad gali buti tas pats kaip ir pirma kart,o poto ir dar visokiu priciniu prigalvodavo kad peranksti cia mes apie tuos vaikus planuojam,kad jis nepasiruoses buti teciu.tai as girdedavau jau net pirmais nestumo men ir net pradejau jaustis kalta kad pastojau,taciau dabar viskas apsiverte aukstyn kojom,jis labai laukia musu lelytes,myli mus abi ir rupinasi 
to linkim ir tavo seimai,tik reikia trupucio kantrybes ir bandyt kalbetis,visai naturali jo baime 
to linkim ir tavo seimai,tik reikia trupucio kantrybes ir bandyt kalbetis,visai naturali jo baime
oi skaudi merginos mano patirtis....gal ir ne visai prie temos bet i ta puse....lig siol dar nelabai suvokiu kad tai tikrai ivyko...nelinkiu to niekam....o istorija tokia-mano brangusis visuomet labai mylejo vaikus...matydama ji zaidziant su draugu vaikeliais sirdis dziaugdavos-koks jis bus puikus tevas, rupestingas mylintis, o ir man jo meiles netruko, jauciausi be galo mylima.esam nevede, vaiku kaip ir neplanavom dar, tad stengdavomes saugotis bet kartais 
pazaizdavom ir be, tuomet jis sakydavo-nu dabar jau tikrai busi , be jokios baimes ir panikos, su sypsena veide.matydama jo tokia reakcija per daug nepergyvenau jei ir patapciau ...juk mylejom vienas kita, o ir nebe jaunikliai esam.ir viena diena tai ivyko, prisipazinsiu-nudziugau be galo, laukiau nesulaukiau kada galesiu ta zinia pranest savo brangiausiajam....mmm velavo 1 diena, 4 daryti nestumo testai rode teigiama rezultata 
laimei nebuvo ribu...iki kol guledama lovoj salia savo brangiausiojo pasnibzdejau-as laukiuos...stojo tyla, maciau kaip pasikeite jo veidas...isgirdau tai ko net juodziausiam sapne nebuciau susapnavus-as jo nenoriu!!!!mes negalime vaiko turet dabar!!likau sokiruota.po to seke didziulis barnis, siule daryt aborta, pasakiau kad aborto ne uz ka nedarysiu, kad galiu vaikeli uzauginti ir viena.jis prisiekinejo, kad myli mane be galo be krasto, bet vaikeliui dabar netinkamas laikas.patyriau didziuli stresa, kita diena prasidejo kraujavimas ir mano maziulis pabego.maciau kaip jam palengvejo,kai viskas pasibaige,nors lygtai jau ir buvo su tuo susitaikes, nes mate kad nepakeisiu savo nuomones.
sunkiai einas po to atsigaut, ne kiek del vaikelio, nes dar nebuvau suspejus priprast prie tos minties kad esu o kiek del zmogaus, i kuri dejau visas savo viltis, kuri mylejau, pasitikejau ir kuris maniau mane myli...dabar iskilo kita problema-musu santykiams, rimtai galvoju apie skyrybas, jam dar to nesakiau, bt jau beveik apsisprendziau. negaliu daugiau gyvent ir tiket zmogumi, kuris taip su manim pasielge...tiesa sake viena forumiete kitoj temoj-ne vieta ir ne laikas netinkami, tiesiog galbut nera tikras kad esu tas zmogus su kuriuo nori augint vaikus.......tad nematau jokios prasmes kazka bandyt aiskintis ir lipdyt, nes dabar labai puikiai suvokiu pati kad ir man jis nera tas.......skaudu, bet matyt taip turejo ivykt kad atverciau akis....
pazaizdavom ir be, tuomet jis sakydavo-nu dabar jau tikrai busi , be jokios baimes ir panikos, su sypsena veide.matydama jo tokia reakcija per daug nepergyvenau jei ir patapciau ...juk mylejom vienas kita, o ir nebe jaunikliai esam.ir viena diena tai ivyko, prisipazinsiu-nudziugau be galo, laukiau nesulaukiau kada galesiu ta zinia pranest savo brangiausiajam....mmm velavo 1 diena, 4 daryti nestumo testai rode teigiama rezultata laimei nebuvo ribu...iki kol guledama lovoj salia savo brangiausiojo pasnibzdejau-as laukiuos...stojo tyla, maciau kaip pasikeite jo veidas...isgirdau tai ko net juodziausiam sapne nebuciau susapnavus-as jo nenoriu!!!!mes negalime vaiko turet dabar!!likau sokiruota.po to seke didziulis barnis, siule daryt aborta, pasakiau kad aborto ne uz ka nedarysiu, kad galiu vaikeli uzauginti ir viena.jis prisiekinejo, kad myli mane be galo be krasto, bet vaikeliui dabar netinkamas laikas.patyriau didziuli stresa, kita diena prasidejo kraujavimas ir mano maziulis pabego.maciau kaip jam palengvejo,kai viskas pasibaige,nors lygtai jau ir buvo su tuo susitaikes, nes mate kad nepakeisiu savo nuomones. sunkiai einas po to atsigaut, ne kiek del vaikelio, nes dar nebuvau suspejus priprast prie tos minties kad esu
o kiek del zmogaus, i kuri dejau visas savo viltis, kuri mylejau, pasitikejau ir kuris maniau mane myli...dabar iskilo kita problema-musu santykiams, rimtai galvoju apie skyrybas, jam dar to nesakiau, bt jau beveik apsisprendziau. negaliu daugiau gyvent ir tiket zmogumi, kuris taip su manim pasielge...tiesa sake viena forumiete kitoj temoj-ne vieta ir ne laikas netinkami, tiesiog galbut nera tikras kad esu tas zmogus su kuriuo nori augint vaikus.......tad nematau jokios prasmes kazka bandyt aiskintis ir lipdyt, nes dabar labai puikiai suvokiu pati kad ir man jis nera tas.......skaudu, bet matyt taip turejo ivykt kad atverciau akis....
o as manau jei vyras nenori vaiku, tai jis arba tam dar nepasiruose, arba jis jo nenori su ta moterimi 
QUOTE(vilmutee @ 2008 06 29, 13:26)
o as manau jei vyras nenori vaiku, tai jis arba tam dar nepasiruose, arba jis jo nenori su ta moterimi
Gali buti tu teisi...
Mano vyras net pagalvoti nenori apie vaikus...priezastys kurias jis sako...
kam man ju?
neturesiu kaip islaikyti, pakui varksim...o jiems tiek visko reikia...(nors nepasakyciau kad mums dabar ko nors truskta, nebent namo pajuri
)mes neseniai apsizeninom...kartu parbuvom virs 7 m....klausiu tai kam mes zeninomes jeigu tau seimos nereikia...sake...mes abu jau seima...as norejau buti su tavim...o man vaiku nereikia....
Zinau kad reikia laukti...vistiek ateis toks metas...kai jis ju nores...tik nezinau kada tai ateis....spaudimas is visu didziulis...jau pries vestuves buvo..dabar jis dar padidejo....ir pati jau lyg ir noreciau
...manyciau laikas...Ir ka man su ju daryti
Papildyta:
QUOTE(endi @ 2008 06 14, 17:35)
oi skaudi merginos mano patirtis....gal ir ne visai prie temos bet i ta puse....lig siol dar nelabai suvokiu kad tai tikrai ivyko...nelinkiu to niekam....o istorija tokia-mano brangusis visuomet labai mylejo vaikus...matydama ji zaidziant su draugu vaikeliais sirdis dziaugdavos-koks jis bus puikus tevas, rupestingas mylintis, o ir man jo meiles netruko, jauciausi be galo mylima.esam nevede, vaiku kaip ir neplanavom dar, tad stengdavomes saugotis bet kartais pazaizdavom ir be, tuomet jis sakydavo-nu dabar jau tikrai busi , be jokios baimes ir panikos, su sypsena veide.matydama jo tokia reakcija per daug nepergyvenau jei ir patapciau ...juk mylejom vienas kita, o ir nebe jaunikliai esam.ir viena diena tai ivyko, prisipazinsiu-nudziugau be galo, laukiau nesulaukiau kada galesiu ta zinia pranest savo brangiausiajam....mmm velavo 1 diena, 4 daryti nestumo testai rode teigiama rezultata laimei nebuvo ribu...iki kol guledama lovoj salia savo brangiausiojo pasnibzdejau-as laukiuos...stojo tyla, maciau kaip pasikeite jo veidas...isgirdau tai ko net juodziausiam sapne nebuciau susapnavus-as jo nenoriu!!!!mes negalime vaiko turet dabar!!likau sokiruota.po to seke didziulis barnis, siule daryt aborta, pasakiau kad aborto ne uz ka nedarysiu, kad galiu vaikeli uzauginti ir viena.jis prisiekinejo, kad myli mane be galo be krasto, bet vaikeliui dabar netinkamas laikas.patyriau didziuli stresa, kita diena prasidejo kraujavimas ir mano maziulis pabego.maciau kaip jam palengvejo,kai viskas pasibaige,nors lygtai jau ir buvo su tuo susitaikes, nes mate kad nepakeisiu savo nuomones.
sunkiai einas po to atsigaut, ne kiek del vaikelio, nes dar nebuvau suspejus priprast prie tos minties kad esu o kiek del zmogaus, i kuri dejau visas savo viltis, kuri mylejau, pasitikejau ir kuris maniau mane myli...dabar iskilo kita problema-musu santykiams, rimtai galvoju apie skyrybas, jam dar to nesakiau, bt jau beveik apsisprendziau. negaliu daugiau gyvent ir tiket zmogumi, kuris taip su manim pasielge...tiesa sake viena forumiete kitoj temoj-ne vieta ir ne laikas netinkami, tiesiog galbut nera tikras kad esu tas zmogus su kuriuo nori augint vaikus.......tad nematau jokios prasmes kazka bandyt aiskintis ir lipdyt, nes dabar labai puikiai suvokiu pati kad ir man jis nera tas.......skaudu, bet matyt taip turejo ivykt kad atverciau akis....
pazaizdavom ir be, tuomet jis sakydavo-nu dabar jau tikrai busi , be jokios baimes ir panikos, su sypsena veide.matydama jo tokia reakcija per daug nepergyvenau jei ir patapciau ...juk mylejom vienas kita, o ir nebe jaunikliai esam.ir viena diena tai ivyko, prisipazinsiu-nudziugau be galo, laukiau nesulaukiau kada galesiu ta zinia pranest savo brangiausiajam....mmm velavo 1 diena, 4 daryti nestumo testai rode teigiama rezultata laimei nebuvo ribu...iki kol guledama lovoj salia savo brangiausiojo pasnibzdejau-as laukiuos...stojo tyla, maciau kaip pasikeite jo veidas...isgirdau tai ko net juodziausiam sapne nebuciau susapnavus-as jo nenoriu!!!!mes negalime vaiko turet dabar!!likau sokiruota.po to seke didziulis barnis, siule daryt aborta, pasakiau kad aborto ne uz ka nedarysiu, kad galiu vaikeli uzauginti ir viena.jis prisiekinejo, kad myli mane be galo be krasto, bet vaikeliui dabar netinkamas laikas.patyriau didziuli stresa, kita diena prasidejo kraujavimas ir mano maziulis pabego.maciau kaip jam palengvejo,kai viskas pasibaige,nors lygtai jau ir buvo su tuo susitaikes, nes mate kad nepakeisiu savo nuomones. sunkiai einas po to atsigaut, ne kiek del vaikelio, nes dar nebuvau suspejus priprast prie tos minties kad esu
o kiek del zmogaus, i kuri dejau visas savo viltis, kuri mylejau, pasitikejau ir kuris maniau mane myli...dabar iskilo kita problema-musu santykiams, rimtai galvoju apie skyrybas, jam dar to nesakiau, bt jau beveik apsisprendziau. negaliu daugiau gyvent ir tiket zmogumi, kuris taip su manim pasielge...tiesa sake viena forumiete kitoj temoj-ne vieta ir ne laikas netinkami, tiesiog galbut nera tikras kad esu tas zmogus su kuriuo nori augint vaikus.......tad nematau jokios prasmes kazka bandyt aiskintis ir lipdyt, nes dabar labai puikiai suvokiu pati kad ir man jis nera tas.......skaudu, bet matyt taip turejo ivykt kad atverciau akis....Labai gerai tave suprantu
Kaip aš pavydžiu toms panelėms, kurioms nereikia sukčiauti kad pasidarytu sau vaikelį 
Mano situacija deja nėra labai linksma - vyras nenorėjo pirmo vaikelio, bet šiaip ne taip pagimdėm, apie antra net užsiminti nenori, nes sako kad jam ir vieno per akis Pažystu jį labai seniai (mes kartu jau kokie 13 metu...) ir puikiai žinau kad įkalbėti bus neįmanoma...
ir kartais dėl to pasidaro žiauriai liūdna.. kai visos aplinkui planuoja mažylius kartu su savo vyrais, aš turiu tik tyliai sau svajoti
Mano situacija deja nėra labai linksma - vyras nenorėjo pirmo vaikelio, bet šiaip ne taip pagimdėm, apie antra net užsiminti nenori, nes sako kad jam ir vieno per akis Pažystu jį labai seniai (mes kartu jau kokie 13 metu...) ir puikiai žinau kad įkalbėti bus neįmanoma... ir kartais dėl to pasidaro žiauriai liūdna.. kai visos aplinkui planuoja mažylius kartu su savo vyrais, aš turiu tik tyliai sau svajoti
QUOTE(Nervita @ 2008 07 19, 11:56)
Zinau kad reikia laukti...vistiek ateis toks metas...kai jis ju nores...
Kodėl esi tokia tikra, kad tas laikas ateis, juk gali jis gali vaikų taip ir neužsinorėti... O klausei kodėl jis nenori mažyliuko?
QUOTE(sweety123 @ 2008 07 24, 13:48)
Kaip aš pavydžiu toms panelėms, kurioms nereikia sukčiauti kad pasidarytu sau vaikelį Mano situacija deja nėra labai linksma - vyras nenorėjo pirmo vaikelio, bet šiaip ne taip pagimdėm, apie antra net užsiminti nenori, nes sako kad jam ir vieno per akis Pažystu jį labai seniai (mes kartu jau kokie 13 metu...) ir puikiai žinau kad įkalbėti bus neįmanoma...
ir kartais dėl to pasidaro žiauriai liūdna.. kai visos aplinkui planuoja mažylius kartu su savo vyrais, aš turiu tik tyliai sau svajoti
Mano situacija deja nėra labai linksma - vyras nenorėjo pirmo vaikelio, bet šiaip ne taip pagimdėm, apie antra net užsiminti nenori, nes sako kad jam ir vieno per akis Pažystu jį labai seniai (mes kartu jau kokie 13 metu...) ir puikiai žinau kad įkalbėti bus neįmanoma... ir kartais dėl to pasidaro žiauriai liūdna.. kai visos aplinkui planuoja mažylius kartu su savo vyrais, aš turiu tik tyliai sau svajoti
Na man šiek tiek geriau, jau du turiu, berniuką ir mergaitę, tačiau visą laiką svajodavau apie tris. Pirmam vyrą sunkiai prisišnekinau, tai dar nepasiruošęs (nors nebuvo jaunuolis, stipriai virš trisdešimt), tai sakydavau ko laukti, busi ne tėvas paskui, o tėvukas. Šiaip taip prisišnekinau. Gimus pirmam, pradėjau zyzti antro, sakė na jau ne, yra vienas ir gana. Prisišnekinau ir antram, po dviejų metų darbo. Gimus antram pradėjau dirbti dėl trečio, deja deja, prarandu viltis, mažajai jau šešti metai eina. Bandau ir taip ir kitaip, aiškinu kad jau tikrai paskutinis - niekaip.
QUOTE(igveta @ 2008 07 24, 20:14)
Na man šiek tiek geriau, jau du turiu, berniuką ir mergaitę, tačiau visą laiką svajodavau apie tris.
Na, Tavo situacija geresnė, jau du vaikučius turi
Kitos net vieno leliuko iš savo vyro neišsiprašo
QUOTE(igveta @ 2008 07 24, 21:14)
Na man šiek tiek geriau, jau du turiu, berniuką ir mergaitę, tačiau visą laiką svajodavau apie tris. Pirmam vyrą sunkiai prisišnekinau, tai dar nepasiruošęs (nors nebuvo jaunuolis, stipriai virš trisdešimt), tai sakydavau ko laukti, busi ne tėvas paskui, o tėvukas. Šiaip taip prisišnekinau. Gimus pirmam, pradėjau zyzti antro, sakė na jau ne, yra vienas ir gana. Prisišnekinau ir antram, po dviejų metų darbo. Gimus antram pradėjau dirbti dėl trečio, deja deja, prarandu viltis, mažajai jau šešti metai eina. Bandau ir taip ir kitaip, aiškinu kad jau tikrai paskutinis - niekaip.
pasidalink patirtimi kaip pavyko ikalbeti II-am
as suprantu kad tas ikalbinejimas turi 2 galus - vyras gali paprasciausiai nemyleti vaikelio, tokios mintys labai jau gasdina 
Apie vyru nenora turet vaiku tai yra keli variantai, ir is ju visi nera tokie blogi isskyrus viena - kai vyras isvis vaiku nemyli....tada net nezn ka patart - bandyt kalbint po truputi, jei jis jus myli, tai pavyks...o savo vaika dar sugebes mylet, bent jau kol bus su jum kartu
O kad vyras pasiruostu turet vaiku - reik po turputi bendraut su tokiais aplinkiniais, kurie panasaus amziaus ir jau su vaikiukais
MB galvojau neikalbinsiu daryt vaiku - galvojau nebent netyciukas, o jau darymo nebus bet pasirodo pritruko drasos man paklaust - nes kiek kalbam po truputi, tai nori 
bijo del sveikatos mano tik labai, bet visumoj vaikus visus labai myli, tai ir apie savo galvoja..ypac kai bendraamziai jau nesteja, tai jam tik norisi neatsilikt nuo traukinio
O kad vyras pasiruostu turet vaiku - reik po turputi bendraut su tokiais aplinkiniais, kurie panasaus amziaus ir jau su vaikiukais
MB galvojau neikalbinsiu daryt vaiku - galvojau nebent netyciukas, o jau darymo nebus
bet pasirodo pritruko drasos man paklaust - nes kiek kalbam po truputi, tai nori bijo del sveikatos mano tik labai, bet visumoj vaikus visus labai myli, tai ir apie savo galvoja..ypac kai bendraamziai jau nesteja, tai jam tik norisi neatsilikt nuo traukinio
QUOTE(sweety123 @ 2008 07 25, 07:56)
pasidalink patirtimi kaip pavyko ikalbeti II-am as suprantu kad tas ikalbinejimas turi 2 galus - vyras gali paprasciausiai nemyleti vaikelio, tokios mintys labai jau gasdina
as suprantu kad tas ikalbinejimas turi 2 galus - vyras gali paprasciausiai nemyleti vaikelio, tokios mintys labai jau gasdina Na net nežinau ką atsakyti, kažkaip pavyko, o dabar tikrai abu vaikus myli, ir eidamas kur nors be jokios problemo vedasi, tiek kad mažoji jau prdeda nenoreti kartu eiti, jai kaip ir ydomiau likti su mama. Bet apie trečia net į kalbas nesileidžia, arba tyli (net ir sakau, kad taip tai galėčiau pasikalbėti ir su siena), o kai pristoju ir reikalauju konkretaus atsakymo, tai aiškina, kad užtenka ir dviejų, kad vaikams visko reikia ir panašiai, o paskui buna aiškus pasakymas - NENORIU.
. Taigi, liūdna kai kartu gyvenančių žmonių poreikiai nesutampa, aš labai NORIU. Bet ką, teks susitaikyti su tuo, džiaugiuosi kad turiu šiuos du stebuklus.
