Merginos, dabar jums tenka nuryti kartų vaistą, kuris laikas nuo laiko pasitaiko visiems, negyvenantiems vien dėl savęs. Kaip kažkada man pasakė viena soc.darbuotoja, negali ateiti su savo pasaulėžiūra, gebėjimu suvokti, mastyti ir atsakyti už save, ir tikėtis, kad taip pat elgsis ir motina, kuriai padėti atėjai. Smurtas, skurdas, asocialus gyvenimas, išvešėjusi pirmapradė prigimtis padaro žmogų gyvuliu. Ir čia jau nesvarbu ar kalbama apie slyvanosį su bambaliu prie kiosko ar apie motiną, kuri, teoriškai, turėtų turėti motinišką instinktą. Neturi, žinokit, ir neturės.
Viskas, ką mes galime padaryti, tai:
- padėti buvimu, laiko ir dėmesio skyrimu, parodyti jausmą ir tą pasaulį, kuris yra gražus ir normalus. Parodyti, bent pabandyti parodyti
- padėti tikslingai, t.y. neaukoti pinigus, kurie išties nepasiekia savo tikslo 98 atvejais iš 100, o vežti savo paramą ir dovanoti ją tiesiai vaikams. Jeigu tai kūdikis, apart mamos meilės, jam reikia gana ribotų dalykų - pieno mišinio, sauskelnių, nes tikėtina, kad motina palų neskalbs naktimis, vieno barškučio ir kelių porų rūbelių. JEigu tai vyresnis vaikas, apart motinos meilės, jam reikia truputį daugiau, bet irgi gana ribotai - lavinimo priemonių, kelių porų rūbelių, batų, maisto, vieno ar kelių žaislų, kokių jis norėtų, pamatyti kažką - spektaklį, koncertą, vandens pramogas...
- ieškoti motinos apylinkėse dirbančių soc.specialistų ir bendrauti su jais nuo pat pradžios, prisistatyti jiems, bendradarbiauti
- ieškoti motinos artimųjų, bent kiek arčiau realaus gyvenimo esančių (tikėtina, kad bent vienas toks tikrai atsiranda, o dar jeigu norėtų išgirsti tai, ką sakote...) ir bendrauti su jais, kad jie žinotų, kas jūs ir ko siekiate, matytų neabejingumą ir galbūt prisidėtų prie bendro tikslo
Nepamirškit, kad pora batukų ar keliais litais gyvenimo nepasuksite. Greičiausiai batai bus parduoti, o pinigai pragerti. Skaudu girdėti? Bet tai tiesa.
Tačiau siūlau būti gudresnėms, nei tas 'gyvenimas' (anoji pusė) ir bandyti ieškoti išeičių, rodos, iš beviltiškų situacijų. Nesiekti suminkštinti beširdės motinos širdies. Ji nesuminkštės, nes tai, kas jai neduoda ramybės žemiau pilvo yra kur kas stipriau už sotų jaukiai snaudžiantį mažylį ar laimingą šeimą. Tad neverta kovoti su vėjo malūnais, o taip pat čia, neįgyvendinus rėmimo tikslų taip, kaip norėjosi, karti ant kryžiaus tą motiną - tai nieko nepakeis. Karimas ant kryžiaus nepakeis, nes ateis diena, kai ji vėl turės mažą žmogutį, kuris vieną dieną vėl 'nukris nuo lovos'. Siūlau baigti rėmimą arba ieškoti būdų drauge (t.y. prisijungti prie tai jau darančių šios temos narių - žaviuosi ir džiaugiuosi, kad esate čia, mielosios), kaip parodyti vyresniam vaikui daugiau gyvenimo spalvų, kas galėtų padėti, patarti, bendradarbiauti dėl nors per milikruopelytę gražesnio vaiko rytojaus
Atsiprašau, jeigu žiauriai, tačiau šaltais nervais įsiskaičiusios suprasite, jog tai, ką parašiau - yra niekas kitas, o tik... realybė