Aš tai suprantu taip. Kai buvo atkuriamas apskritai dorinio ugdymo dalykas, tai tikyba buvo numatyta tikinčiųjų vaikams. Etika palikta tų vaikams, kurie nėra katalikai. (Na kai kur yra ir ne katalikų tikyba, kur pagal gyventojus kažkokios kitos konfesijos žmonių pasiskirstymas didesnis, pvz. kur apie Trakus gal ir karaimų tikyba yra). Tai kai esi katalikas, viskas ganėtinai paprasta. Tuokeis bažnyčioj, žadėjai vaikus katalikiškai auklėt. Krikštijai - vėl žadėjai. Tai ir parenki dalyką, kuris vaiką supažindintų su tikėjimu. Na nebent pats apie jį žymiai geriau nei mokytojai nusimanai ir aišku tam gali skirti tam laiko.
"Pasirinks pats" atrodo gana demokratiškas motyvas, bet derėtų nepamiršt, kad jau krikštydami parenkame. Ir šiaip - jei nemokai gyvent tikėjimu, pasaulis dažniau išmoko gyvent be jo.

Dar - pamokėlių lankymas iš vaiko neatima galimybės asmeniškai apsispręsti už ar prieš tikėjimą.
Jei žmogus netikintis ar tikintis, bet kitos konfesijos, kito tikėjimo, jis aišku sprendžia sverdamas kiek tai atitinka jų įsitikinimus.
Bet kai tėvai save laikantys katalikais dvejoja kurį dalyką rinkti, man tai nuoširdžiai kelia nuostabą, nes kažkaip lyg ir savaime suprantama, kad renkame krikščionišką dorinio ugdymo kryptį. Išimtis matyčiau tais atvejais, kai tam dėl kažkokių priežasčių nėra galimybių, kai mokytojo vietoje dirba visiškai neatsakingas ir nekompetetingas profanas ar kai pats savo vaiko supažindinimui su katalikiškuoju tikėjimu galiu skirti daugiau laiko ir padaryti geriau. Etika gerai, bet nėra teisinga sakyti, kad joje mokoma to paties. Jei taip būtų nereikėtų dviejų dalykų tada skirt pagal žmonių įsitikinimus. Pamatas kitas.
Ir taip, tikyboje neruošiama komunijai. (
Kodėl mokykloje nerengiama Pirmajai komunijai ir kitiems sakramentams) Ruošti komunijai pamokų metu draudžiama. Bet kaip minėta, besiruošiantis komunijai ir lankęs tikybą vaikas jau kai kuriuos dalykus žinios ir jam tai nebus "nuo nulio".