Net nežinau nuo ko pradėti... Labai kebli ir bjauri situacija.

Bent man dabar taip atrodo. Išsiskyriau prieš pusmetį gerą, negyvenam su vyru jau daugiau kaip trys metai. Tiek pat laiko turiu draugą. Dukrai 13 metų. Vienturtė. Mano draugą neblogai pažįsta, vasarą iškylaujam, būna kur nors šiaip nuvažiuojam. Jis pas mus kartais užeina. Kaip ir nėra priešiškumo iš jos pusės. Bet. Pradraugavus tiek laiko jau kaip ir neišeina vien tik į pasimatymus vaikščioti, greitosiomis dieną kažkur pasimylėti ir namo. Savaitgaliais mes turim kur būti su juo, bet esu priversta bėgti iš savo namų.

Palieku dukrą dažnai vieną namuose. Ne, nebijau, kad "škadų" prisigalvos, tiesiog nenoriu, kad ji jaustusi vieniša. O ji tokia jaučiasi. Nesako man, kai noriu išvažiuoti kaip ir išleidžia, neprieštarauja, bet jaučiu užslėptą pyktį ir priešiškumą man, kai grįžtu po savaitgalio. Sakysit tegu ateina draugas gyvent su mumis? Gyvent tai aš nelabai norėčiau, po skyrybų dar noriu pailsėti. Bet šiaip šilumos manau kiekvienai moteriai reikia ir artumo su mylimu žmogum. Galėtų kelias naktis bent nakvoti pas mus. Deja, deja... Dukra stoja piestu - NE IR VISKAS.

Nieko nesuprantu.

Klausiau, sako pati nežinanti kodėl nenori, kad jis nakvotų. Matyt nesugeba dar susiorientuoti savo jausmuose. Nežinau, bandysiu dar su ja kalbėti, kaip nors lyg tarp kitko užsiminsiu ar dar kaip nors gudriai, bet nežinau ar pavyks. Draugas irgi nenori brautis, nemalonu juk, kai kažkas dantį griežia ir tik iš mandagumo bendrauja. Aišku, dukra užaugs ir supras gal, bet dar ne vieni metai iki to. Esu girdėjus, kad vaikai patėvių nemėgsta, pati jį turėjau, užaugus tik viską normaliai priėmiau. Bet kad šitaip... Kad namie net pernakvoti negalima jai esant... (nors šiaip mūsų bendravimui neprieštarauja) Man labai liūdna dėl to.

Jaučiu, kad dukra tvarko mano gyvenimą (blogąja prasme).

Nežinau ar aiškiai viską išdėščiau, jei kas nepatingėsit ir perskaitę ko nesuprasit, klauskit, paaiškinsiu. Tiesiog esu pasimetusi. Jei galit, patarkite ką nors. Būčiau labai dėkinga.
Norėdami ką nors daryti ieškome galimybių, nenorėdami - ieškome priežasčių.