žemiausias socialinis sluoksnis

banaliai pasakysiu: pirmiausiai reik prioritetus susidėliot. Jei svarbu šeima, vyras- tai tada viskas turėtų būt aišku- arba tu pas jį, arba jis pas tave, arba abu kartu kažkur . Ir visos situacijos lygiavertės, kiek nuodeme beagituotų Man, pavyzdžiui, labai svarbu šeima, vyras, "namai" - aš važiuoju paskui jį, kaip tikra čigonė ( žr. vardą nick'e). Ir važiuosiu dar, jei reikės. Man patinka. O darbas , mano galva, yra būdas išgyventi. Kartais, jei labai pasiseka, jis sutampa su gyvenimo būdu-tampa saviraiška, savirealizacija, kūryba, pomėgiu ir t.t. Jei labai labai labai pasiseka, jis būna prestižinis ir gerai apmokamas.

Dabar siūlau suvest balansą. Kaip supratau iš šykščios info, vyras mylimas, prarast jo /šeimos nenorima. Darbas nėra prestižinis ir nėra labai gerai apmokamas. Tai ką prarasi? Įsitvėrimą į kasdienybę, tą vadinamą stabilumą? Galimybę kasdien eiti į kontorą? O ar patraukli atrodo tikimybė, kad kontoros draugėms po metų ar poros teks pačią guost dėl skyrybų? Ar ta kontora verta ašarų?

Beje, namie indų neplauni? Grindų? Rūbų? Dulkes valai? Į parduotuvę eini? Nu va, o "ten" bus galimybė už tai ir pinigų gaut Juokauju, žinoma, bet : "v každoj šutke est' dolia pravdy".

Puikus Mamagitanos postas.

labai gerai pasakei

Nesuprantu kodel moteryte baidosi. Mokslus baigusi, vadinas smegenu yra. Kai smegenu yra - jokioj saly gyvent ir zydet ne problema. Nu padirbsi aukle metelius, kol kalba pramoksi (jei savu vaiku turi - dvigubai gerai, tuo paciu ir saviskius praauginsi), o po to - visi keliai atviri, tereikia tik panoreti. Kas tokio baisaus ar zeminancio dirbti "neintelektualu" darba. Juolab, kad zinai, kad tai laikina.
As irgi nuo to pradejau. Isvaziavau visai nemokedama kalbos ir per viena nakti is "ministerskos" poniutes pavirtau vaiku auklyte. Ne gyvenimo galas. Per pora - trejeta metu viskas grizo i vezes. Ir geri darbai atsirado, ir perpektyvu - nors vezimu vezk. Dabar studijuoju privaciam unike, prestizinej programoj, gaunu sholarship'a... O net aplikavau ant durniaus, sakiau, kas ten mane susna imigrante priims: ne tik, kad prieme, dar ir graziai pakviete... Svarbu ismokti drasiai svajoti, nebijoti zengti viena kita avantiuristini zingsniuka ir pamatai, kad tai kas atrode neimanoma vakar, tapo ranka pasiekiama...

Mano draugė, mokytoja, ne piemenė, taip pat išvažiavo į užsienį. Metė darbą mokykloje, paliko gražius namus, mašiną, nusikirpo nagus ir, nors niekada nebuvo dirbusi fizinio darbo, įsidarbino kambarine viešbutyje . Išbuvo du metus. Paskui grįžo, po to vėl išvyko. Jau kas ne kas, bet ji tai tikrai suprastų, apie ką čia kalbama, nes tikrai iš fifos gyvenimo nėrė į visai kitą lygį. Sakė, iš pradžių buvęs šokas. Paskui priprato. Reziumavo: darbas Lietuvos mokykloje ir Anglijos viešbutyje panašus - nešvarus, sunkus. Skirtumas tas, kad ten moka žymiai daugiau ir parėjus galvos niekas nekvaršina. Ji išvykstantiems patardavo, kad tiksliai susiplanuotų, kiek reikia uždirbti, kada grįš, ir nepamiršti, kad tai laikina. Gal šie patarimai pravers . Tarp kitko, draugės šeima labai sustiprėjo, ko gero, niekada tokia stipri nebuvo.