Angeliukų namučiai

klausyk , gal tau dabar parsiuka iduot, kad paaugintai iki vasaros saslyku daugiau iseitu

Oho koks tolimas laikas dar..


Vat aš ir nenoriu tos spintutės prarasti, to altorėlio, kur viskas taip artima, gražu..
o dėl to kaimuko tai tu neprisišnekėk Kai sugriūsim visos

oi neee, ačiū už gerus norus. pakanka an kol kas Ievos kriuksėjimo .
jei pritrūksiu, - uošvio padursim kokį.


bet kaip būt smagu. tikrai tikrai visų laukiu.

ar nebijai prisikalbėt

aš mišrainių ir šampano parūpinčiau

nu nebesusikalbu su mergaite. įdėjau žvakutę, temperatūra nukrito ir pana atgijo. čiauška, pyksta kad neduoda broliai mašinų, plaukus rauna, šliaužia ir stojasi, mėginu pasodint- triukšmas toks, kad uiiiiii. buvau sulašinus vaistukų į ausytes, užkišusi ir kepuriuką uždėjus- po kelių min nieko šalia neradau. žaislai lovytėje netnka- išmėto visus lauk ir spiegia. turiu kelt lauk ir vedžiot per kambarį. jeckau, dar tėčiui vakarienė nebaigta gamint . nu kas bus toliau...

kad ma sudetinga... o labai susitikti noreciau... neisleis MV vienos i tokia kelione... dar su panele...

Nagi, o gulėtų ir nieko nedarytų argi normalu būtų.. Ech, merginos, man jūsų rūpestėlius O dar tiek leliūncų vienoj vietoj kaip tavo šeimyna Kristule


tai čia dėl ko? Vairuotoja prasta esi ar kaip? Nu jau, aš su kelių mėnesiukų Paulyte į Vilnių važiavau Belmonte mytas buvo.. o tuo labiau lai važiuoja su tavim jei jau taip bijos

as jau pradedu isivaizduot save su dviem norinciom vaiksciot

Papildyta:


jauciu smagu butu

labas rytas....vakar kazkokia sunki dienele buvo....gal del to kad turejau iseit i dekreta kazkaip ko toliau to sunkiau...

Vakar sutikau drauge parduotuvei....tai taip sirdis pradejo dauzytis nuo tos baimes...gerai kad ji tesiog prabego greit....as prisidengiau krepsiu ir begau lauk is tos parduotuves....kita savaite pirmadieni vyras isskrenda....neisivaizduoju kaip reiks eit i darzeli


P.S. bandziau pacituoti bet kazkaip sunkiai sekasi....

Aš laukčiau ir su vyrais, ir su leliais . Pamąstykit iki vasaros. Nuo Kauno gi visai netoli.

Tanler, neišvengsi žinok, nei skaudžių žvilgsnių, nei klausimų... Tokia ta Angelo mamos dalia...

Sveikos, paskaitau jūsų mintis, pasidžiaugiu jūsų pasiekimais ir išeinu, kad savo liūdesiu neapkrėsčiau
Velykų savaitgalį buvom aukštaitijoj, tiek gandrų mačiau, sakiau gal ir mus koks aplankys deja... dar ketvirtadienį atrodė, kad taip ir bus - o šiandien jau žinau - nebus...

Turiu ir aš tokį "altorėlį", tik iš tikrųjų tai yra didelis krepšys su Jos rūbais ir žaislais, yra ten ir tas pats teigiamas nėštumo testas, ir virkštelės spaustukas, ir apyrankė iš gimdymo namų. Ne namie jis, o pas vyro tėvus. Kaskart nuvažiavus ten praveriu spintos duris, atsegu tą krepšį ir glostinėju, čiupinėju, arba tiesiog pažiūriu ir vėl uždarau. Kartais bandau pajust Jos kvapą rūbeliuose. Kartais bandau rast vieną kitą prie kepurytės prikibusį plauką.

O pamenu, kad tą dieną, kai Ji mirė, grįžusi iš ligoninės kažkokio kvailo įniršio apimta viską kroviau į šiukšlių maišus ir išmečiau: tyreles, šaukštelius, buteliukus, seilinukus, sauskelnes, kramtukus, šampūną... Kai atėjo eilė rūbeliams - atsitokėjau. Ir dabar labai tuo džiaugiuosi.

Aš net jei ir neturėsiu daugiau vaikų, niekada neatiduosiu to krepšio turinio niekam. Nes tai yra viskas, kas man liko iš dukrytės.

P.S.: čia turbūt apie visas mus:

"Sūnaus daiktai ją sutiko lengvai ir džiugiai. Galėjo imti juos į rankas, uosti drabužius spintoje - aklas skausmas nusistovėjo į liūdesį, o su juo jau galėjai susitaikyti ir gyventi, nešioti širdies kertėse kaip vis artimesnę substanciją. Izabelei atrodė, kad vaikas sklando kažkur čia pat, pradžiugęs tiesia į Izabelę rankas anapus jos liečiamų daiktų. Aš čia, vis dar čia, girgždėjo atstumiami rašomojo stalo stalčiai. Ar jau galėtum mane paleisti, kuždėjo vaiko ranka paišyti slibinai ir kareiviai ant sienų. Man jau reiktų išeiti, atsklido atodūsis nuo purenamos pagalvės su mėnuliais.
Skrisk, skrisk, paleidžiu,- Izabelė nusibraukė ant akių užkritusius plaukus ir pažvelgė į save veidrodyje virš komodos. Iš ten tarytum purptelėjęs išskrido šiltas, alsuojantis šešėlis. Ji priėjo artyn, kad įsitikintų - veidrodis neaprasojęs". L.S. Černiauskaitė "Kvėpavimas į marmurą"

....... teturiu tik Jos pirmąsias vilnos kojinytes......... kai paimu jas į rankas - šildo mano delnus......