Vaikas nekalba, 8 tema

Paciam piesti kartu su juo. Is pradziu jis nepies, gal dar ilgai nepies, o paskui prades. Tiesa dar maniskis rimciau pradejo dometis piesimu kai nuejo i meno terapijos centra. Ten mokytojas visokiu idomiu budu parodydavo. Pvz pastato vaika prie sienos, ji apvedzioja su piestuku. O tada vaikas nupiesia akis, nosi, plaukus ir pan... Beto jie nevisada siekia, kad vaikas ismoktu piesti daiktus. Daznai tiesiog sudomina vaikus abstrakcijomis. Tarkime piesia miesta nakti. Nudzo lapa juodai ir pritasko geltonu demiu. Arba priklijuoja geltonu popieriaus lapeliu. Dazyti irgi galima ne tik su teptuku, bet ir su voleliu (kur sienas dazo) ir pan..
Dar daug itarkos turi naujos piesimo priemones. Kai tik parsinesam kokias naujas piesimo priemones, tai aisku ir azartas piesti didelis
Jeigu ko nors nemoka piesti, pamokiau, kad galima ant lango kopijuoti.
Zodziu fantazijai nera ribu

na gal cia ir perdejau kad visai nepiesia megsta jis kreida ta kur ant lentos piesia su ja piesia visur , ant sienu gridu ant stalo , na o lauke ir zole spalvina tik jis nenori piesti ant lapo , dar kartais jei sokolodo pasiulau ir as pati jo rankyte laiko tai dar piesia , ir tai tik labai trumpa laika , nenoriu kad butu jis dailininku tik piesimas labai svarbus vaiko raidai

gobsiukas, teisingai ne rezultats, o procesas svarbu. bandyk daryti taip, jei jam aptinka muzika, tegu per greita dainele kokius taskus deda, per leta linijas, tipo iliustuorjam dainele, nebus zmogaus ar kazkokiu daiktu, bet bus judesys o jei su kreida patinka, buna tokiu mazu apstatomu lentu, pas mus tokia yra ir ant jos tegu piesia, juk svarbu judesi rankos akies kontakta lavinti

Norom nenorom ziurint i vis tamsesnius ir vesesnius vakarus reikia patiketi, kad ateina ruduo. Norejau patarimo, ypac is cia besilankanciu logopedziu.

Mano vaikinukas jau nuo rudens eis i paruosiamukus. Rudeni jam bus 6. Yra problemu su pasakojamaja kalba. Tikrai negaletu nuosekliai papasakoti pasakos, filmuko ar siaip kokiu ivykiu sekos. Tam, kad tai ivyktu, kas kelis sakinius reikia klausti, jo "o kas buvo paskui, o kaip ten buvo su...?.." Tada jis atsako ir pasakojima tesia. Kalbedamas vis dar neretai uzsikerta, tikriausiai ieskodamas atitinkamo zodzio formos arba galvodamas kaip uzbaigti sakini. Kalba (ypac svetimoje vietoje) jam vis dar reikalauja pastangu, vis dar neplaukia naturaliai. Ypac susijaudines negali normaliai pasakyti, tada labai uzsikerta. Cia neseniai buvo isreiksta mintis, jog kalba yra bendravimas. Tai bendravimas mano galva irgi dar toks siaip sau. Bandydamas uzmegsti kontakta su bendraamziais, paprastai giriasi "ziurek, koki daikta as turiu..." neretai pridedamas "o tu neturi..". Nors darzelyje lyg ir turi drauga, su kuriuo bendrauja, tai matyt vienaip ar kitaip jis idomus kazkam (labai tuo dziaugiuosi). Darzelyje eina pas logopede, bet ten pagalba minimali, nes jie daznai keliauja pas ja 3-se ar net 4-se, o kitu vaiku problemos yra tik sveplavimas. Tik jo vieno kalba neispletota. Logopede su jais dirba apie pusvalandi, o gal ir maziau, apie 20 minuciu.
Taigi tokia situacija pas mumis. Gal reiketu mums papildomai su logopedu kokiu tartis?

Ir del mergytes. Jai ant nosies 1.7 m., moka pasakyti: mama, tete, dėdė, am-am, au-au, ne, kaka, lialia, ate-ate, tep-tep, kap-kap (lietus taip daro), gaga (arklys, nes daro iha-ha). Taigi visi zodziai tik tokie kuriu pirmas ir antras skiemuo sutampa. Bet
aktyviai tu zodziu nevartoja. Na gal isskyrus kaka, kai ateina prisikakojus. Juos vartoja kai paprasau pasakyti, tuomet ir pasako (jeigu nuotaika buna). Su kalbos supratimu jokiu problemu nera. Lyginant su vaikinu tokiam amziuje vaizdas zymiai geresnis, bet kai pasiklausai jos amziaus vaiku ciauskant tai rodosi siek tiek atsilieka ir nesinori labai uzdelsti kaip kad buvo su berniuku. Gal reiketu su ja irgi logopedui padirbeti?

Skruzdėda, patikėkit, su pasakojamąja kalba daugybė visiškai normalios raidos vaikų turi problemų. Ypač kai reikia atpasakoti pasaką ar pasakoti pagal siužetinių paveikslėlių seriją. Gerai darot klausinėdama, padėdama vaikui prisiminti įvykius. Taip elgiamės ir mes, logopedai. Dėl logopedinių pratybų, tai paprastai logopedai nemaišo skirtingų sutrikimų vaikų. Vaikus su neišsivysčiusia kalba ima atskirais pogrupiais, nei tik švepluojančius. Kad eina grupelėmis, ne minusas, o , sakyčiau, pliusas. Vaikas dalyvauja pokalbyje, girdi kitų vaikų atsakymus. Jei jam sunku atsakyti, gal atsako kitas vaikas. Dviejų logopedų nemaišyčiau. Jei eina pas vieną, lai ir lanko tik pas jį. Nes vaikas gali pasimesti, kai bus dirbama dviem frontais ir skirtingais metodais. Pakalbėkit su darželio logopede, paprašykit rekomendacijų darbui namuose ir nepalikit visko savieigai. Kai tėvai domisi, yra didesnis stimulas dirbti ir logopedui . Čia neturiu omenyje kažkokio papildomo atlygio, o tiesiog tėvų pagarbos logopedo darbui, jo reikalingumui. Patikėkit, skauda širdį, kai tėveliai ateina metų gale pasiklausti, kaip gi čia jums sekasi. Ne jums, o mums turi rūpėti ir sektis ne metų gale, o ištisus metus. Kai tėvai dirba namuose, rezultatas yra 75% geresnis, nes yra nustatyta (Rusų logopedų tyrimuose), kad vaiko kalbos sutrikimo pašalinimo sėkmė nuo logopedo priklauso 25%, o likusi nuo auklėtojų ir tėvų. Ką gali nuveikti logopedas per 25 minutes, tris kartus per savaitę. Padėti pagrindus, kuriuos sutvirtinti turi tėvai ir auklėtojos.
Dėl mažylės nerimauti nevertėtų. Suprantu, Jūs jau turite karčią patirtį su sūnumi. Bet nustokit nerimauti ir palaukit dar kokį pusmetį. Vaikas vaikui nelygu. Iš savo vaikų patirties galiu pasakyti, kad antras vaikas pradėjo kalbėti žymiai vėliau, nei pirmas. Būdamas dvejų, kalbėjo tik garsiažodžiais. Dabar su kalba problemų neturi, tik mažakalbis . Tačiau tai jau paauglystės problemos - buvo laikas, kai negalėjai užčiaupti .

Skruzdėda, visiškai pritariu Vėtos mintims. Mažai ką begalėčiau pridurti.
Šiek tiek rekomendacijų čia: http://pigio-kokoso-...kti-pasaka.html
Čia kalbėta apie pasakos sekimą, bet galima pritaikyti įvairioms reikmėms: patirtų įspūdžių, filmuko atpasakojimui ir pan.

Dėl "dvigubo" logopedo. Esu turėjusi porą vaikų, kurie lankė dar kažkur. Pradžioje tėvai lyg ir varžėsi pasisakyti, bet greitai yla išlindo iš maišo. Taip jau išėjo, kad kolegės buvo pažįstamos Mes puikiai suderinom "taktiką ir strategiją", rezultatai buvo džiuginantys.
Vis gi neskatinčiau to daryti, nes negali žinoti, kokios ambicijos kils dirbančiam specialistui. Geriau, kaip sakė Vėta, kreiptis į įstaigos logopedę.

Prakalbot apie pasakojimus...mano vaikas irgi eis į paruošiamąją grupę. Pasakoti jam labai labai sunku, kai pasiruošiam namie logopedės užduotą pasaką, tai šiaip taip pavyksta, pasakojime gausu žodelyčių '' nu, leigu (jeigu), tada, o ir pan.), o kai pasakoja kokį įvykį , ar filmuką- tai tik aš arba dar sesė supranta, tėtis ( nes rečiau bendrauja) supranta ne viską, vaikas labai skuba, mosikuoja, juda, sukinėjasi....tai ką kalbėt apie svetimus . Apie taisyklingą tarimą jokios kalbos pasakojimo metu negali nė būti, tiek skuba, kad pamiršta ir tuos garsus kuriuos kuriuos moka.

Vaikui garsai dar neautomatizuoti, todėl ir nereikia pasakojant pasaką , reikalauti taisyklingo tarimo. Vaikas visiškai pasimes ir nustos pasakoti. Jei prašom pasakoti, netaisom tarimo. Jei įtvirtinam garsus, nereikalaujam sklandžios kalbos. Kai jau garsai įsitvirtins ir automatizuosis, kitas reikalas.

Ačiū
O kai pasakoja stabdyti? Nes turim problemą - mikčiojimą, tai kai skuba dar labiau mikčioja.

Nesu didelė mikčiojimo šalinimo specialistė. Čia Klopedija galėtų daugiau padėti. Bet, jei vaikas mikčioja, manau, stabdymas, t.y. kišimasis į vaiko kalbos procesą dar labiau skatins mikčiojimą. Nesureikšminkit pasakojimo, neparodykit savo nerimo, kuris tikrai persiduos vaikui. Tik galit pažaisti, jūs pasakokit kokią istoriją pusiau dainuodama, gal ir vaikas įsijungs. Girdėjau, kad dainuojant, deklamuojant kalba mažiau užsikerta. Yra nemažai eiliuotų pasakų,("Meškiukas Rudnosiukas", "Zuikis Puikis ir kt.), skaitykit jas ir skatinkit vaiką atpasakoti.

Šiuo metu situacija yra valdoma kažkiek, mikčioja kai yra emocijų perteklius, ramybėj, kasdieninėj kalboj retai.
Lankėmės pas logopedę dėl mikčiojimo, bet dėl reorganizacijos ten uždaryta remontui, tad ėjome kitur. Dirbom su garsais, jau tart daugelį moka, net drrrr , kas buvo nepasiekiamos aukštumos dar visai neseniai. Bet kaip minėjau taria teisingai garsus tik pratybų metu, kasdieninėj kalboj netaria.
O su pasakojimais tai sunku.

Gerbti jo nenorą Ta prasme nekišti piešimo ''prievolės'' per prievartą. Aš pati tik tokiu būdu prisivilioju - paišau pati visokius fraktalus, mandalas, tada jam pasidaro įdomu, ką aš darau ir žinoma tada jau ir pats užsikrečia ta nuotaika, prisėda šalia ir piešia. Kurį laiką sėdim kartu, tylim ir paišom. Paskui jau jis pradeda man ''trukdyti'' - pradeda pasakotis, ką jis piešia. Tada įsikalbam, kartais pasvajojam, kartais aš turiu jam papasakoti, ką aš piešiu, bet kadangi mano piešiniai labai abstraktūs - tai bandom kartu pamatyti, ką aš nupiešiau



Skruzdėda, aš tai norėčiau tik nuraminti tave, paskutiniu metu beveik ištisai sukiojuosi kieme tarp vaikų ir pradėjau juos stebėti. Ir pamačiau, kad maniškio bėdos ne ką didesnės už kitų vaikų. Rišliai kalbėti ir pasakoti sugeba tik jau ankstyvosios paauglystės sulaukę vaikai (maždaug nuo devynių metų). O iki tol, tai vieni geriau - kiti blogiau, bet visi su užsikirtinėjimais, pasikartojimais, minties šokinėjimais, kartais ir nebaigia ką pradėję ...
Padariau išvadą, kad visos mano vaiko bėdos - tai jo ir mano psichologinės problemos. Jo - tai nepasitikėjimas savimi, o mano - tai tas pats nepasitikėjimas ir per aukšti siekiai ir reikalavimai. Šešių metų vaikas dar neturi ir neprivalo gražiai ir rišliai kalbėti. Neprivalo to ir suaugęs žmogus net tam kad būtų žmogus. Ir nesvarbu, ką ''aiškina'' visokie ''pedagogai'' ar mūsų švietimo ir vaiko raidos sistema - kad vaikas privalo tą ar aną, o jei nesugeba - tai lenkiam per prievartą, dubasinam, kol išprotėja

Tikrai būtų problema, jei taviškis tokio amžiaus iš viso sakinio nesuregztų arba jei garsažodžiais kalbėtų