Mano vaikas hiperaktyvus 7

o gal taip ir reikia elgtis manau svarbiausia, kad kiek įmanoma visi jaustusi neblogai ar net gerai visa šeima





patys šilčiausi žodžiai sklinda iš tavęs, tu stipri ir viska mastai racionalei, liuks laikau kumščius už jus

Gyvenam šalyje, kuri prarado daug dešimtmečių dėl visiems mums žinomų priežasčių. Švedijoje irgi viso to nebuvo prieš 50 metų. Ir jiems irgi niekas nieko ant lėkštutės neatnešė, viską sukūrė ten gyvenantys žmonės.
Aišku, kad liūdna, kad pas mus yra taip, kaip yra. Bet visi turim 3 galimybes:
- išvažiuoti, kai geresnės išeities ir šansų gyventi normalų gyvenimą čia nebėra
- gyventi čia, prisidedant prie ateities kūrimo, kad po kelių dešimtmečių prisivytume švedus
- gyventi čia ir tiesiog dejuoti kad pas mus blogai
Manau kiekvienas turėtų pasirinkti 1 arba 2, ir kuo mažiau bus žmonių besirenkančių 3-iąją, tuo visiems bus geriau

Aš čia ne asmeniškai, tiesiog šiaip sureagavau ir tiek. Beje, dabar skaitau jau kelintą Torey Hayden knygą iš eilės (tai psichologė, daug dirbusi su įvairių sutrikimų turinčiais vaikais Amerikoje, tie sutrikimai būdavo iki tokio lygio kad Lietuvoje aš apie nieką panašaus dar nesu girdėjusi), ir galiu pasakyti kad pvz bent jau apie 1980 metus Amerikoje būdavo tokių baisių dalykų kas liečia vaikų teises ir jų apsaugą, kad man plaukai stojasi skaitant - juk tai tas pas metas, kai aš pati buvau vaikas... Taip kad tų skylių yra ne tik pas mus...

Jis jau atskiras žmogus ir nuo manęs niekas nepriklauso, aš galiu tik padėti jam tada kai jis pats to nori. O dažniausiai nenori... Dabar netikrinu pamokų, nežiūriu kada grįžo iš mokyklos, neklausiu ką veikė, ar valgęs. Visa tai neturi prasmės, jokios. Va ir išsiliejau, o kai paskaitau, ką parašiau, pačiai siaubas apima, kažkokia pesimistė pasidariau. Bet man taip lengviau, tada galiu galvoti ir apie kitus šeimos narius... Kalbėjomės abu apie tai, ko jis iš manęs tikisi, ir ko jam reikia- atsakymas buvo kad tik dėmesio. Jam būtų gerai, jeigu aš tik į jį žiūrėčiau, paskui vaikščiuočiau, o tada jam dar geriau, kai mato, kad susinervinu dėl jo klaidų Bet nusprendžiau, kad jau gana gyventi tik dėl vieno vaiko ir visas jėgas atiduoti tik jam. Nežinau kiek ilgai tas tęsis, bet pasakiau kad už viską jis pats atsakingas ir savo gyvenimą pats kuria.


Kur ta riba tarp vaiko savarankiskumo ir kontroles is tevu puses?
Reikia vaika paleisti, bet ta kontrole turi buti. Kaip pvz. Vaiko isejus su draugais reikia klausti ne kur buvai, ka veikei, su kuo buvai, bet kaip tau siandien sekesi, ar draugai pastebejo naujus dzinsus, ar Liveta paruosusi namu darbus eina i kiema? Ir pan.
Buti mama yra didziulis atsakingas darbas. Kuo vaikas didesnis, tuo problemos dideja. Hiperaktyvus jis ar ne. Pailsiu ir as, apleidziu viska, bet mano atveju as vis tiek paskui daug ka turiu taisyti. Mano vaiko savarankiskumas neisijungia.
Siandien per paskaita viena destytoja pasakojo apie savo sunu. Ji turejo labai gabu vaika. Pirmoje klaseje jo mokytojas buvo vyras ir jis su juo dirbo trecioko lygiu. Net pasiule jam pereiti i trecia klase is karto. Mama nesutiko, nes vaikas ir taip ejo i mokykla nuo sesiu metu, o dar buvo fiziskai silpnas. Nuo antros klases atejo dirbti kita mokytoja. Vaikas buvo gabus, bet jis neismoko JUODAI DIRBTI pagal savo galimybes. Nebuvo spaudziamas, o ir prie pamoku nelabai tesedejo ir taip praslysdavo neprastai, kol is vis 12 klaseje reikejo mamos aciu, paprasymo kad uzskaitytu biologija. Vat ir visa istorija, vien gabumais sotus nebusi reikia ir netingeti.
O del jo demesio, tai as su juo pasitarciau, gal geriau pabandom truputi kitaip, as kaip mama demesi skirciau kitaip, o ne saukdama. Pasakyciau, kad mano svajone ne pyktis su juo, o atvirksciai sugyventi. Pasiulyciau plana- chuligana, kur demesi skirsiu nerekdama. As labai megstu su savuoju nueiti i baseina, boulinga, nuvaziuoti prie juros, prisikepti popkornu ir ziureti didyji penktadienio filma ar parsinesti is nuomos, puzzle statyti, zaisti kortom, spresti kryziazodi. Visada tu demesio negali skirti, bet ypatinga vakara bent pora kartu per savaite juk gali skirti. Jei esi to nedarius, tai is pradziu buna nejauku, o veliau net pajauneji, tampi vaiku. As prasydavau suorganizuoti ypatinga vakara, pasakydavau, kiek jam galiu skirti pinigu ar visai negaliu. Tada vaikas sumastydavo, tik va, kompiuteriniu zaidimu taip ir nesimokiau zaisti, man nepatinka.
Visokios bausmes yra skaudzios, bet ignoravimas yra pati nemaloniausia ir as manau, kad seimoje net nusikaltimas. Nes, kai su tavim nebendrauja, ignoruoja, tu nesijauti saugus, o saugumas yra vienas is pagrindiniu poreikiu zmogui.
Jei zmogus nepatenkina sio poreikio, jis nelabai ir tenori toliau ko nors siekti (ziniu, mokslo ir pan.). Taip jis yra suredytas ir taip kalba psichologai. Ka mes seimoje turim duoti, kaip tevai, tai bent jau maista, rubus, meiles ir saugumo jausma. Tik tada vaikas eis toliau, auksciau.
Nors vienas is psichologo siulymu i savo vyresniojo elgesi buvo suzaisti mums su vyru neatsakingus tevus. Saldytuve stipriai sumazinti maista, nekloti lovu, nerinkti rubu ir pan. Nesiseke mums, gal nevykdem taisklingai, bet nesuveike. Cia jau turi buti visos seimos susitarimas. Tu nevykdai savo pareigu ir as nevykdysiu. mano vaikam yra dzn. Galiu pora savaiciu netvarkyti kambario, jie labai graziai ir perlipti moka. Tik sau darbu daugiau prisidarau. Na, bet as su tuo posakiu ir gyvenu "trys vyrai namuose" Juk ne viena taip pasako.

visada tuo vadovaujuosi, tik mes galime keisti, eiti domėtis, kalbėtis, tartis. juk yra žmonių kurie ir girdi ne visi yra baisiai prieš nusiteikia. taip mes visi kartu esame stiprūs. tik dar reikia daug dirbti. kaip sakau ne mano vaikui klius, bent jau nereiks tokius kryžiaus kelius eiti, kaip mums.

Aš šiaip juoda optimistė esu , tas man ir padeda nepalūžti, tik kartais toks baltas pavydas suima, kad kitose šalyse tie žmonės gali integruotis. Tikėkimės, kad viskas greit pasikeis

aš netikium kad greitai pasikeis, mano vaikas to nepajus, bet vat po mūsų mažiukai kurie augs jau tikiu, kad kažkas bus geresnio

na va, mano "sportininkas" vakar grizo is treniruotes su cigareciu kvapu ir niekaip nenorejo prisipazinti, kad ruke, tevas pradejo geruoju, bet laikesi, net puole i isterijas, ko jus is manes norite as nieko blogo nedarau
prisipazino kai gavo antausi, kad ruke puse cigaretes norejome uzdrausti visas treniruotes, bet.....kaip ir visada, prizadejo, kad daugiau nerukys, va dabar laukiu jo is treniruotes, vel uostysim, o ka mums lieka daryti nebezinau, ir namuose nenoriu, kad istisom dienom sedetu, ir taip turi savarankiska mokyma

Banditas Matai kaip vyras nori buti. O tu manai, kad ten uz kampo ruke tik tavasis? Be draugu pagalbos visai nebutu smagu ta bruda i burna kisti. Bausk.Perspek, jei dar syki pareis su kvapu, tai bus bausme. Bausme yra neisvengiamas dalykas vaiko auklejime.
As vis sugalvoju naujas bausmes. Dabar atidariau vaikui banko saskaita. Mokejomes uz buta, pasiule, kad moketu taupyti, disponuoti savo pinigais. Uz tam tikrus nusizengimus inesama suma mazes. Paziuresim, jei ka juk visada galesim tai nutraukti.

jau mano galva nesugalvoja daugiau bausmiu, kiek ju buvo, o ziuriu, kad jam tas pat mano, kad primeluos tai tevai nesupras, nesuzinos, su manim tai dar gali pagudrauti, bet jau vyras is anksto zino, koks bus jo antras zingsnis

Maždaug po 200 metų. Liūdna bet tai tiesa.
O jei rimtai, tai jei jau taip "statomas" klausimas- vaikas ar tėvynė, tai aš renkuosi SAVO VAIKĄ. O šitoks patriotizmas yra juokingas.


Nemoralizuoju, nes pati esu klaidų pridarius, bet sekantį kartą, antausį gausit jūs
Priminkit, kiek jūsiškiui metų.

Be jokios abejonės. Džiugu, kad pabėgot iš tokios peklos, ir jokių prošvaisčių čia .

Aukseklaipėda, visada įsiklausau į kitų nuomones, ir dažnai susimąstau... Bet... Nuo to niekas nesikeičia. Jau kiek aš esu pakeitus savo mąstymą, save, ir visaip pergalvojus savo poelgius, bet niekas, tikrai NIEKAS nedavė rezultatų... O dabar ką rašai, taip gerai man suprantama, jau viską aš išbandžiau, ir vakarus kartu, ir žaidimus kartu, pamokų ruošą kartų, jis vis tiek nieko nenori, jis pats bėga nuo manęs, nenori nieko veikti kartu, visko atsisako. Jo nuomone, mes viską jam privalom, o jis nieko neprivalo... Va čia ir prasideda bėda. Kiek galima kalbėti apie tai, buvo laikas kai beveik kasdien kalbėdavomės po pora valandų apie pareigas, atsakomybę, meilę, užuojautą ir t.t. Bet pakalbam ir viskas vėl tas pats. Niekas ant jo nešaukia, kai kalbamės. Kantrybė trūksta tada, kai ateina ir pradeda specialiai tampyti nervus, erzinti, o paskui pats sako, kad jam geriau nes pagaliau išvedė mane iš kantrybės...
Nu žodžiu, bet iš tiesų aš vis dar truputėlį tikiuosi, kad gal išaugs, gal viskas susitvarkys, ir tikrai nenuleidžiu rankų... O kaip bus tai ir matysim. Tiesiog kai per daug pervargstu, tada pagaliau išmokau užsidaryt nuo visų, o ypač nuo jo... Po poros dienų tikrai jaučiuosi daug geriau ir vėl galiu imtis neįmanomo...