Jis jau atskiras žmogus ir nuo manęs niekas nepriklauso, aš galiu tik padėti jam tada kai jis pats to nori. O dažniausiai nenori... Dabar netikrinu pamokų, nežiūriu kada grįžo iš mokyklos, neklausiu ką veikė, ar valgęs. Visa tai neturi prasmės, jokios. Va ir išsiliejau, o kai paskaitau, ką parašiau, pačiai siaubas apima, kažkokia pesimistė pasidariau. Bet man taip lengviau, tada galiu galvoti ir apie kitus šeimos narius... Kalbėjomės abu apie tai, ko jis iš manęs tikisi, ir ko jam reikia- atsakymas buvo kad tik dėmesio. Jam būtų gerai, jeigu aš tik į jį žiūrėčiau, paskui vaikščiuočiau, o tada jam dar geriau, kai mato, kad susinervinu dėl jo klaidų
Bet nusprendžiau, kad jau gana gyventi tik dėl vieno vaiko ir visas jėgas atiduoti tik jam. Nežinau kiek ilgai tas tęsis, bet pasakiau kad už viską jis pats atsakingas ir savo gyvenimą pats kuria. 
Kur ta riba tarp vaiko savarankiskumo ir kontroles is tevu puses?
Reikia vaika paleisti, bet ta kontrole turi buti. Kaip pvz. Vaiko isejus su draugais reikia klausti ne kur buvai, ka veikei, su kuo buvai, bet kaip tau siandien sekesi, ar draugai pastebejo naujus dzinsus, ar Liveta paruosusi namu darbus eina i kiema? Ir pan.
Buti mama yra didziulis atsakingas darbas. Kuo vaikas didesnis, tuo problemos dideja. Hiperaktyvus jis ar ne. Pailsiu ir as, apleidziu viska, bet mano atveju as vis tiek paskui daug ka turiu taisyti. Mano vaiko savarankiskumas neisijungia.
Siandien per paskaita viena destytoja pasakojo apie savo sunu. Ji turejo labai gabu vaika. Pirmoje klaseje jo mokytojas buvo vyras ir jis su juo dirbo trecioko lygiu. Net pasiule jam pereiti i trecia klase is karto. Mama nesutiko, nes vaikas ir taip ejo i mokykla nuo sesiu metu, o dar buvo fiziskai silpnas. Nuo antros klases atejo dirbti kita mokytoja. Vaikas buvo gabus, bet jis neismoko JUODAI DIRBTI pagal savo galimybes. Nebuvo spaudziamas, o ir prie pamoku nelabai tesedejo ir taip praslysdavo neprastai, kol is vis 12 klaseje reikejo mamos aciu, paprasymo kad uzskaitytu biologija. Vat ir visa istorija, vien gabumais sotus nebusi reikia ir netingeti.
O del jo demesio, tai as su juo pasitarciau, gal geriau pabandom truputi kitaip, as kaip mama demesi skirciau kitaip, o ne saukdama. Pasakyciau, kad mano svajone ne pyktis su juo, o atvirksciai sugyventi. Pasiulyciau plana- chuligana, kur demesi skirsiu nerekdama. As labai megstu su savuoju nueiti i baseina, boulinga, nuvaziuoti prie juros, prisikepti popkornu ir ziureti didyji penktadienio filma ar parsinesti is nuomos, puzzle statyti, zaisti kortom, spresti kryziazodi. Visada tu demesio negali skirti, bet ypatinga vakara bent pora kartu per savaite juk gali skirti. Jei esi to nedarius, tai is pradziu buna nejauku, o veliau net pajauneji, tampi vaiku. As prasydavau suorganizuoti ypatinga vakara, pasakydavau, kiek jam galiu skirti pinigu ar visai negaliu. Tada vaikas sumastydavo, tik va, kompiuteriniu zaidimu taip ir nesimokiau zaisti, man nepatinka.
Visokios bausmes yra skaudzios, bet ignoravimas yra pati nemaloniausia ir as manau, kad seimoje net nusikaltimas. Nes, kai su tavim nebendrauja, ignoruoja, tu nesijauti saugus, o saugumas yra vienas is pagrindiniu poreikiu zmogui.
Jei zmogus nepatenkina sio poreikio, jis nelabai ir tenori toliau ko nors siekti (ziniu, mokslo ir pan.). Taip jis yra suredytas ir taip kalba psichologai. Ka mes seimoje turim duoti, kaip tevai, tai bent jau maista, rubus, meiles ir saugumo jausma. Tik tada vaikas eis toliau, auksciau.
Nors vienas is psichologo siulymu i savo vyresniojo elgesi buvo suzaisti mums su vyru neatsakingus tevus. Saldytuve stipriai sumazinti maista, nekloti lovu, nerinkti rubu ir pan. Nesiseke mums, gal nevykdem taisklingai, bet nesuveike. Cia jau turi buti visos seimos susitarimas. Tu nevykdai savo pareigu ir as nevykdysiu. mano vaikam yra dzn. Galiu pora savaiciu netvarkyti kambario, jie labai graziai ir perlipti moka. Tik sau darbu daugiau prisidarau. Na, bet as su tuo posakiu ir gyvenu "trys vyrai namuose"

Juk ne viena taip pasako.