Kaip tramdot "ožiukus"?

kai vaikas oziuojasi, buten OZIUOJASI, o ne kai skauda, reikia pagalbos arba panasiai, tai jis tik nori, kad butu taip, kaip jis nori. Aisku mazus ozius dar galima pildyti kaskart, bet vaikui augant auga ir oziai, kuriuos ne visada iseina jau pildyt, tai galima tik isivaizduoti kaip tada yra sunku tevams ir dar sunkiau vaikui. Kai vaikas oziuojasi jam ne meiles reikia, ne supratimo, ne demesio, o padaryt taip, kaip JIS NORI. Nes tos meiles, supratimo ir demesio jis turi per akis. Jus pastebekit kada vaikus kuriems viso sito truksta - meiles, demesio. Jie praktiskai nesioziuoja, jie liudi, pyksta, bet tai ne oziai. Oziuojasi tik meile, demesiu apgaubti vaikai, kuriems nieko netruksta ir visko pakanka. Cia mano nuomone.
IGNORAVIMAS labai padeda. Tai liux sprendimas, nes negi musi vaika? Ignoravimas labai padeda mamai neiseiti is proto veliau, o vaikui tai puikus budas mokytis, kad oziai nelaimi Ignoravima rekomenduoja gydytojai kaip puikia auklejimo priemone kovojant su Oziais - vaiko kaprizais. Nezinau, ka ten jus skaitot, bet paskaitykit Dr. Greeno knyga "Mazylio tramdymas", niekas man neirodys po mano praktikos, kad ignoravimas kai vaikas oziuojasi yra blogai. Tai yra idealus sprendimas.

Nežinau kaip kieno vaikai, bet maniškiams ignoravimas tikrai netiko. Sūnus po tokių mano eksperimentų pasidarė irzlus, nervingas, ožiai prasidėdavo labai greit, o tęsdavosi labai ilgai. Manau, kad ignoravimas gali vaiką išmokinti nebesiekti savo norų, o vėliau tai tikrai neišeis į gerą. Stengiuosi visad juos nutraukt, tik žinoma nenusileidžiant vaikui. Kol vaikų neturėjau maniau, kad net per užpakalį plekštelėjimas blogai, kad tai žemina vaiko orumą. Dabar manau, kad niekas nedaro vaiko nelaimingesnio kaip nežinojimas ką jis gali, o ko ne. Tarkim kartą sumanius pamylėti mažylį ir nupirkti tai ko jis nori, kitą kartą to nedarant jisai jausis nemylimas ir nelaimingas. Todėl manau geriau to niekad nedaryti. O isterijas nutraukti pliaukštelėjus per minkštąją vietą (jai reguoja į tai) man nebeatrodo taip jau baisu.
Pvz.:mano dukra atsisakydavo pati valytis užpakalį. Kelis kartus perspėjau kad to nebedarysiu, bet ji neregavo. Kartą nusprendžiau kantriai laukti kol ji tai padarys pati... Rezultatas - nors vis pasakydavau kodėl nedarysiu ir kad tikrai nedarysiu, ji vis garsiau rėkė, kol ėmė žviegti... Po poros valandų žviegimo man neatlaikė nervai, ištraukiau ją iš tuoleto ir per pliką šikną delnu kelis kart pliaukštelėjau ir atgal įkišau į tuoletą. Tuomet viskas ir baigėsi: dukra susitvarkė ir parėjo į kambarį šypsodamasi. Po to įvikio problemu daugiau nekilo. Taip kad manau ignoravimą vaikas suprantą kaip galimybę laimėti, tik kiekvienam skirtingai užtenka kantrybės siekti tikslo. Geriau aiškiai parodyti kad tai negerai (mužti tikrai nesiūlau) arba (jai yra galimybės) leisti jam įsitikinti pačiam. Kaip ne kaip užsispyrimas nėra blogas bruožas.
Įsivaizduokit save vaiko vietoj: kažko sieki, stengiesi kaip įmanydamas, o tave ignoruoja, nekreipia į tave dėmesio . Manau tokiu atveju nevienam suaugusiam isterija prasidėtų. Tesiog mums kartais nesuprantami vaikų siekiai. Tai taip pat viena iš ožių priežasčių - mes jų nesuprantam ir jie dėl to pyksta.
Aš tos knygos "vaikai kilę iš dangaus" neskaičiau, bet tikrai nemanau kad ten siūlo pildyti visus vaikų norus . Dėmesys - tai ne norų pildymas .

Nu ir prirašiau .

Kaip jus attskiriat kada oziukai o kada jie liudi ar pyksta? Vaikai mazuciai jie patys nesusigaudo savo jausmuose kas ir kaip, kodel o jus manot kad jie oziuojasi nes nori savo pasiekti. Zinoma nori, bet po tuo noru slepasi kas daugiau. As nepildau visu savo vaiko noru, tik labai labai retai kai tikrai neturiu laiko jo paimti ant ranku ir su juo snekteleti. Nieka dar nebuvo jokiu isterisku kaprizu ar oziu. Paskaitykit ta knyga, gal kas aiskiau bus. As ne psichologe ir man sunku paaiskinti, bet as stengiuosi ta metodika taikyti ir ji man priimtina. Ten taip pat kalbama apie vaiko uzdaryma i kambari, bet tik nuo 2 metu ir 2 min. Su kiekvienu metu prisideda 1 minute. Tai turetu padeti vaikams susigaudyti savo jausmuose. Atleiskit, kad as cia taip isikisau, cia tikrai ne kokia reklama. Savo vaiko elgesiu as patenkinta. norejau tik ir jums padeti

vaikas budamas 1 metu amziaus labai gerai jau moka manipuliuot tevais. O kada vaikas liudi, pyksta ar oziuojasi, tai manau kiekviena mama savam vaike tai mato, ypac jei su juo praleidzia 24 val/para. As su vaiku bunu visur ir visada ir man jau kiekviena jo emocija ir nuotaika aiski kaip 2x2. pas mus isteriju nebuna, bet oziu, kaip ir visiems islepintiems ir visko pertekusiems vaikams pasitaiko ir ignoravimas mums abiems labai naudingas. Ignoravimas tai ne vaiko atstumimas, tai priemone mums abiems draugauti nerekiant ir nepliaukstelint. Vaikui neidomu rodyti savo oziu spektakli, kai niekas jo neziuri - va cia ir yra ignoravimas. Nereagavimas i nepagrista rimtais dalykais zyzima. Kai vaikas sotus, aprengtas, silumos, meiles, demesio per akis, o nori tarkim ziureti televizoriu kiaura diena, naturalu, kad mama rupindamasi vaiko sveikata apkarpys ziurejimo laika, vaikui tas nepatiks. ir prasides zyzimai. Pabandyt susitart su dvimeciu, kad siandien uztenka, ziuresim rytoj, kartais suveikia, bet ne visada, jis nesupranta,kodel gana, o imti aiskinti, kad cia akims negerai ar pan. beviltiska, nes vaikai isvis dar nezino kas sveika, o kas ne cia tik vienas atvejis. pas visus ju buna visokiu ir ivairiausiu. Ir jeigu stebejot savo vaika, tai oziai greiciau visada iseina, kai i juos nekreipi demesio, vaikui neidomu oziuotis, kai niekas neziuri ir jis ima tilti. Ateina pas tave ir vel tavo draugas
dar del uzdarymo i kambari - tai gi ne i tamsia belange, o i jo pacio kambari. ir tas uzdarymas nera ilgas, keletas minuciu, bet uztenka, kad viskas butu savo vietose.
Esu kalbejusis su vaiku psichologu, pediatru ir neurologu tais klausimais.
Kiekvienas augindamas vaika atranda dar ir savo unikalu oziu tramdymo buda, tam ir yra sita tema, kad jais pasidalinti. Musu maziems oziams padeda nekeipimas i juos demesio, o labai jau dideliems, kai negirdi ir nenori girdeti ka sakai - petraukele.
Visiems forumo dalyviams linkiu lengvo ir veiksmingo oziuku ganymo

Visada po ožeis slepiasi ne kvailos vaiko užgaidos, tik mes dažniausiai jų nesuprantam, o dar blogiau kai net nenorim ar neturim laiko suprasti .
Kiekvienam protestui reikia išmoningo atsako. Laidoje SoS aukle rodė kaip gražiai susodino į automobilio kedutes padykusius berniukus: parnešė kedutes namo ... ir po kiek laiko jie į jas patys atsisėdo... vėliau į automobilį pernešė. Aš šį būdą išbandžiau, suveikė . Prieš tai žviegdavo kol nuvargęs užmigdavo, man motiniška širdis neleido taip jo saugot nuo autoavarijos... Po pasisedėjimų namie išdidžiai sedėjo toj savo kėdutėj ir didžiavosi kad būtent sedi savo kedėja.
Dėl vadinamu ožių - kiekvienam vaikui kitaip, kam daugiau kam mažiau, tai manau priklauso nuo temperamento. Tarkim mano dukra maža visai nesiožiavo, visad susitardavom aiškindamiesi ir šiaip kalbėdami, tačiau sūnui to neužtenka... Vargstu jau metai, kantrybė senka . Nors pastebėjau kad viskas jau pradėjo eit į gerą, po truputi po truputi pradėjau prisibelst į jo širdelę, arba protingesnis tapo , o tikriausiai viskas eit į gerą pradėjo nes kalbėt pradėjo ir labiau susišnekam .

Pritariu olimpietei. Taigi- kantrybes mamytems

[quote=bytte,2007 07 11, 18:14]
Visada po ožeis slepiasi ne kvailos vaiko užgaidos, tik mes dažniausiai jų nesuprantam, o dar blogiau kai net nenorim ar neturim laiko suprasti .
Kiekvienam protestui reikia išmoningo atsako.

Suaugusieji turi uzgaidu kartais labai kvailu, ka jau ten apie vaikus kalbet.
As suprantu savo vaiko visas uzgaidas ir turiu viskam kas susije su juo pakankamai laiko, aplamai mano visas pasaulis sukasi tik apie ta viena maza zmogu, taip kad manau visos mamos toleruoja ozius kiek gali.
Man atrodo, kad vaiko norejimas kiurksoti kiaura diena prie teliko, nors siuloma simtas alternatyvu ir kitu uzsiemimu ne maziau prasmingu ir turiningu, noras parduotuveje pasiimti zaislu kiek panesa kaskarta, nors namie jau preit per juos neina, arba principingas noras neiti rengtis, tai pats nori eiti i lauka...na ir dar cia manau mamos prirasytu savo vaiku oziu bet kiek...Po oziais slepiasi nelogiskos uzgaidos ir ne kitaip, nes vaikas iki 2 metu nemasto logiskai, ir jo veiksmuose nera jokios logikos.
Pas mus isteriju jau nebebuna, nes vaikas zino, ko gali tiketis - kad jo spektaklio ziureti neateis nei vienas ziurovas arba teks pakiurksoti keleta minuciu "apmastymams" kambaryje vienam, kas neidomu ir nera vienam ka veikti. Suaugusiems irgi juk yra tvarka, kad jei zmogus elgiasi vienaip ar kitaip, yra kazkokios pasekmes. Vaikas uzauges irgi bus tuo suaugsiuoju.
Maciau ta laida apie aukle, kur jus uzsimenate, bet ten paziurejus isvis beviltiskos seimos vaiku auklejimo prasme, ten nera jokios tvarkos, jokios disciplinos, ten yra verge mama pildanti visas vaiko uzgaidas, ir pati neturinti jau nei sveikatos, nei laiko sau. O kai vaikas mato savimi nepasitikincia mama, kuriai truksta ir poilsio ir jau kartais "sveiko proto", tai .......

[quote=Olimpiete,2007 07 12, 08:29]
[quote=bytte,2007 07 11, 18:14]
Pas mus isteriju jau nebebuna, nes vaikas zino, ko gali tiketis - kad jo spektaklio ziureti neateis nei vienas ziurovas arba teks pakiurksoti keleta minuciu "apmastymams" kambaryje vienam, kas neidomu ir nera vienam ka veikti. Suaugusiems irgi juk yra tvarka, kad jei zmogus elgiasi vienaip ar kitaip, yra kazkokios pasekmes. Vaikas uzauges irgi bus tuo suaugsiuoju.
Maciau ta laida apie aukle, kur jus uzsimenate, bet ten paziurejus isvis beviltiskos seimos vaiku auklejimo prasme, ten nera jokios tvarkos, jokios disciplinos, ten yra verge mama pildanti visas vaiko uzgaidas, ir pati neturinti jau nei sveikatos, nei laiko sau. O kai vaikas mato savimi nepasitikincia mama, kuriai truksta ir poilsio ir jau kartais "sveiko proto", tai .......
[/quote]
Tose laidose visur beviltiškas tėvų ir vaikų santykis... Vaikai kažkokie, švelniai tariant, - laukiniai... Man tik ta idėja su kedute patiko, be to man suveikė .
O dėl taisyklių - manau kad tai svarbiausias dalykas kaip tų ožių išvengt, nes būtent jų nebuvimas ir sukelia, kaip tu sakai, nelogiškus norus. Pas mus tokių ožių nebūna, pas mus būna ožiai susiję su begalo judriu vaiku. Jis negali nusedėti, nustovėti, pastovei visur bėga, lipa... Ir dar neturi baimės visa:, nei žmonių bijo, nei aukščio . Kai ką draudi iškart puola į ašaras, nors nesu niekad jo noram nusileidus, viskas visvien kartojas . O kai pameginau nereaguoti, kaip vadini, į jo spektaklius, viskas pasisuko tragiška linkme: ėmė verkti mažius dėl kiekvieno atsiprašant š, ir dar taip isteriškai... Vos neišprotėjau... Aplinkiniai jau raminamuosius patarinėjo duot... Ir patikėkit, tai truko ne kelias dienas... Ačiu dievui, kad jau baigėsi... Ir būtent dėl to kad reaguodavau į jo verkimą: kartais pykdavau, kartais bandydavau nukreipt dėmesį, kartais priglausdavau ir klausdavau kas skauda kad taip verkia, nu ir tt., bet tik neignoravimas... Tai dabar toliau bėga kur nereikia, o aš jį baudžiu nešdama (jam tai bausmė) kur reikia... Belieka tikėtis kad nenusisuks sprando kada kur pabėgęs.

O man tai su lelio oziais susitvarkyt ne tai jau ir sunku bet vat kai tetis salia tai ne tik dukryte ramint reikia bet ir isterikuojanti teti neveltui sakoma,kad vyrai tai dideli vaikai

sunku su mazais zmogeliukais, sunku, kad jie valdo tevu jausmus.....

š stengiuos nekreip dėmesio,beveik visada padeda

"Po to nusiramina, stengiuosi parodyt ka nors idomaus, ar pazadu, kad po to nueisim ten, kur ji nori"

PAZADI, KO JI NORI??? Juk tai skatinimas vaiko gauti tai ko jai reikia. Taip "oziukai" netvarkomi...