Kaip tramdot "ožiukus"?

Na va, gal čia ir yra visa esmė. Aš iš vaikystės prisimenu nuoskaudų, bet nei vien iš išlikusių nesusijusi su šeima ir tėvais. Nesakau, kad tėvai visada elgdavosi teisingai ir kad mano vaikystėje nebuvo nei vienos pikto sminties apie tėvus. Tikriausiai buvo. Bet iki dabar tai neišliko. Didžiosios nuoskaudos, įsirėžusios ir išlikusios iki dabar, yra patirtos ne iš tėvų. Priešingai, tose situacijose tėvai buvo mano užtarėjai ir gynėjai. Todėl aš esu visiškai rami auklėdama savo vaikus. Užrėkiu ant jų, na, ne kasdien, ir net ne kartą per savaitę, bet visko būna. Buvo, kad per užpakalį plaukštelėju. Abu yra gavę. Jei reiktų įvardinti už ką, dabar sakyčiau, menkniekiai. Galima buvo be tų pliaukštelėjimų apsieiti. Tiesiog tada buvo netinkamas laikas ir netinkama mano emocinė būsena. Jei būčiau užsibrėžusi nerėkti ant vaikų, niekada nenaudoti fizinių bausmių, tikriausiai būčiau to išvengusi. Tačiau neturėjau tokio tikslo, niekada neakcentavau vaikų auklėjimo kaip kažkokios specialios veiklos, kuriai reikia ruoštis. Stengiuosi vaiką suprasti, padedu, bet taip pat nekuriu jam saugaus pasaulėlio. Gyvenu savo gyvenimą ir jį keičiu pagal vaikų poreikius ne daugiau, nei būtina. Visiškai nebijau vaikų paauglystės, suaugimo ir to, kad jie užaugs nelaimingi, be iniciatyvos ar turės blogų prisiminimus iš vaikystės. Priešingai, manau, kad auga savarankiški, jau nuo ankstyvos vaikystės žinantys, kad tėvai saugo ir gina, sprendžia problemas, kai jos yra ne jų jėgoms, bet gyvena savo gyvenimą. Pas mus namuos taisyklės yra tokios, kad jei mes su vyru kalbamės mums aktualiu klausimu, vaikai laukia, kol pašnekesys bus baigtas, kad galėtų paklausti to, kas jiems svarbu. Tačiau jie taip pat žino, kad riktelėjus atsitikus kažkam, ko jie negali suvaldyti ir kas negali palaukti, mama ir tėtis mes viską ir šoks jiems į pagalbą.

dekui visoms mamoms uz pasisakyma....!!!bandau nekreipt demesio dabar i jo ozius tai tikrai greiciau nusiramina....tikiuosi ateiti nebus didesni....

Zinokit, vaizdeli maciau sveciuodamasi Paryziuj: Autobuse sedi mama, salia 3 metu mergaite ir klykia visokiais tonais nesavu balsu, musa mama, o ta sedi, skaito, atseit nemato, klyksmas baisus (gaila nesupratau del ko), tai ta mergaite eme save smaugti! Nesuprantu, klyke kol islipo. Mama sedi ir juokiasi. Nu regis, normali moteris, bet vaikas kaip apsestas, nebuvau tokiu dalyku macius, matyt, cia ju seimoj kas netaip, gi negali but is niekur nieko? Gal to vaiko niekad neauklejo, nieko nedraude???Nezinau, ka ir manyti, turbut tokia situacija ne per diena isauga...

Maniškis kartais irgi padraugauja su ožiais
Ir mes nekreipiam dėmesio

Hm... tik nemokinte vaiku tokio dalyko , jeigu uzbliausiu - gausiu. Labi negerai , nes tada vaias visada puls i asaras ir visada gaus ko nori. O kas ateityje? Su savo bendraamziais, negaus ko nori , is karto rekauti prades, susipyks ir viskas... negalima taip vaiku lepinti , geriau jau kaip ir minejote, nereaguoti , paprasciausiai ismokinti tokio dalyko , kad visi oziai ju , yra neidomus ir tegu cia sumo namuose nekelia. Saunuoles kas taip daro...O kas leidzia vaikams daryti tai ko uzsimano , tai ateityje laukite blogu pasekmiu. Ir bukite grieztesnes, tai vaikus bus ir autoritetas, ir pagarba, jeigu busit minkstasirdes, tai vaikai uzauge ir galva nuraus kad tik gautu ko nori.

... o aš kankinuosi, nerandu atasakymo - ar gerai ignoruoti vaiko ozi. Juk tai jausmas, nesvarbu, akd jis man nepatinka, bet juk jis yra...

o tu pagalvok grynai pragmatiškai - reaguoti į ožius būtina vienodai, nesvarbu, kur bebūtum. O šiuo atveju reakcijos, deja, gali būti tik dvejopos - arba nekreipsi dėmesio, arba dėl šventos ramybės padarysi tai, ko mažius nori. Ar imsi tenkinti (jei nenori ignoruot) visu vaiko kaprizus, pvz., kokiam"Mažylio pasaulyje", "Tindi Rindi" ar pan.? Ir ar turėsi tam pakankamai lėšų? Jei nepasiruošus tokiems žygdarbiams, teks ignoruoti, nes, patikėk, ožiuodamasis ir isterikuodamas vaikas negirdi ir nesuvokia jokių aiškinimų, kad reikia taip, o ne kitaip. Jis mato ir supranta tik viena - aš NORIU, o jie NEVYKDO!
Prieš kokia du tris metus mačiau Maximoj vaizdelį - guli mergina (maždaug 1,5 m.) kniūpsčia ant grindų ir verkia. Šalia tupi mama - rami rami, su šypsena į praeinančius žiūri. Ir nieko. Matyt, jau didžioji isterija buvo pasibaigusi. Kuo baigėsi visa istorija, nežinau, bet vaizdas man vis iškyla prieš akis, kai mano mažoji, ko nors negavusi, plusteli ant grindų. Nekreipiu dėmesio, ir po kurio laiko atsikelia. Tik svarbu svetimoj vietoj vaiko nepalikt vieno, kad apsidairęs pamatytų, jog mama vis tiek šalia, kad ir kokias baikas jis bekrėstų.

atsidaryk ievalotos poste duotas nuorodas - tikrai rasi atsakyma

Labas as cia naujoke
ir dar bevaike kiap ir pries mane parasiusioji
Bet leiskit pasidalinti amerikietiska patirtimi. Dirbau aukle. Anketoje buvo parasyta vaikas su problemom. Ta prasme uzeina nevaldomi, kaip viena mama sitam forume issireiske, "isteriniai tilteliai." Na kagiz atvaziavo AUKLE ta kaip is karlsono . Pamaciau as tuos tiltelius. Sprendimas paprastas ir truputi ziaurus vaikui. Ramiai snekuosi su juo sakau kas yra? Spiegia rieciasi ir dauzo rura i zeme Sakau nori zaisti? Piesti? eiti i kiema? Dauzo ir reiciasi... Sakau nori verkti? Taip. SAkau gerai verkim abu. Atisguliau pradejau voliotis su juo ir kreizinti. Biski geda bet norejau izvelgti kur esme Suveike. Jis dar labiau supyka atsisedo ant manes ir rura dauzo i mane. Bet atkreipe dem. Sako nedaryk taip!!!! As nenustoju. Jis dar labiau zviegia. Ok sakau nori verkti? Taip. Imu uz rankos vedu i skalbimo kambari. Akcentuoju uzdegu sviesa. (nereikia gasdinti perdaug) Sakau sesk cia ir verk nes as nenoriu girdeti kaip tu verki. Kai nebenoresi pasakyk. Uzdarau duris. Verkia. Rimsta. Nueinu atidarau duris sakau baigei? Sako ne. Uzdarau duris iseinu. Murmesys... Ateinu sakau JAU? Ziuri katino akim i mane linksi galva. Neisdege vaikui mane pasokdinti.
O kad vaikai buna geri kitiems zmonems tai teisybe. Man jis silkinis budavo. Pareina mama siaubas kazkokstai fruktas pasidarydavo...
O dar galiu pasakyti kad su vaiku bendraukite. Amerikieciai nustate kad truksta vaiku ir tevu santykiuose kalbos. Reikskite savo jausmus. Ka jus jauciate kai jis padare ka nors blogo. Nerekit. Leiskit suprasti kad tai negerai. Ispeskit is jo ka jis jaucia, kodel jis taip daro. Jei pradesit tai daryti pamatysite kad triju metu vaikas netoks jau ir nesupratingas kaip galvojote, paprasciausiai jo niekas neismoke pasakyti jausmus zodziais.
Atimkit megstamiausia daikta ir nenusileiskite atiduodamos ji. Zinoma paaiskinkite kodel taip darote. Palaikykite nors diena. Tegul vaikas supranta kad jis kaltas. Kalbedamos su vaiku pirmiausiai atkreipkite jo demesi. Isitikinkite kad jis ziuri jums i akis. Ir jus jam.
Tai kiek siam karteliuj

Sveikos mamos turiu problemyte tokia, mazas mano nuejo i darzeli (1.4m.) jau menuo lanko, bet salia pliusu nuvedimo atsirado labai didelis minusas, ten darzeli viskas galima, nes pritaikyta vaikams viskas, o va namie daug kas pritaikyta suaugusiems...zozdiu jei kas mazui nepatinka arba neleidziama jis tuoj krenta ant zemez ir rekia, vartosi ir visiap trankosi, zodziu baisu... ka daryt patarkit...duodu kartais uzpakalin, arba pabaru, arba nieko nedarau issiverkia ir apsiramina, bet kuo toliau tuo ikiriau viska jis daro, ilgiau oziuojasi...padekit prasau

Taip vaikas reaguoja į naujus gyvenimo įvykius, pasikeitimus. Reikia šiek tiek laiko, kol sūnelis apsipras prie naujo gyvenimo. Mano dukra irgi jau parodė savo "ožiukus". O gydėme juos taip - dažniau apkabindavau, pamyluodavau. Kai pradėdavo rėkti - stipriai prisispausdavau prie savęs. Dabar jau lengviau

Siulau sudaryti kuo maziau salygu kilti konfliktinems situacijoms, kadangi jis dar tikrai labai mazytis. Tokie vaikuciai dar nesupranta kodel negalima to, kas jam labai patinka, jis tik jaucia, kad mama nezinia ko pyksta ir jo sirdelei skaudu. Siulyciau paslepti, sukelti draudziamus daiktus kuo auksciau ir palikti tai, kas jam galima.
Su lyg jo suvokimo lygiu (turetumet tai pajausti) daikteliai jau gales po truputi grizti i pradine padeti. Pratinti prie tokiu dalyku pradejau mazdaug taip: is pradziu, svetimoje vietoje, as rimtu veidu, bet svelniai sakydavau:"oi, vaikeli, cia ne musu, palikim tai, cia mum negalima, cia tetos", o dabar (jau beveik 3m) jau atsirado:"taip, taip cia mamos, cia ne Nastutes. Cia broliuko, o va cia Nastutei galima" Isbandyta
Siaip oziukai ir taip naturalu tokiam amziuje, kai jie atlekdavo, as stengiausi prajuokinti savo vaika, dar pasinaudojau Rasmos patarimu pasivolioti ant grindu kartu - labai padejo. Tiesiog toks dabar laikotarpis, tik kantrybes, svelnumo, jumoro ir meiles
Esu kelis kartus sleptelejus per uzpakali, bet praejus net pusmeciui, ji viska kuo puikiausiai atsimena. As kazko pyktelejau, o ji pakele tokias nekaltas, issigandusias akeles ir ir klausia:
"mama, nemusi?" Galit isisvaizduot kaip klaikiai jauciausi, apsikabinusi atsiprasinejau. Oi , nenoriu prisimint.
Na, taigis, sekmes