Mano dukrytė irgi ožiukų turi, netgi didelių ožių. Krenta ant žemės ir klykia iki pamėlynavimo. Na negaliu tiesiog jai leist taip klykt, imu ant rankų, myluoju, čiučiuoju. Aišku, ji tą daro toliau.

Negaliu žiūrėt, kaip ji nuo rėkimo visa apsisnarglioja, apsiašaroja, nu negaliu ir viskas..........
Vieną kartą taip sukilo nervai, kad apšaukiau, pliaukštelėjau į šikną (pampersą), įkėliau į lovytę ir užsidariau vonioj. Tai maniau, jog išprotėsiu..
Kad nežinau, ar jis supranta jau bausmę, nes daro vėl tą patį, už ką jau buvo nubausta

Juk mano nervai irgi ne geležiniai, ypač kai pasėdi namuose užsidarius kokią savaitę, nematydama žmonių apart savo brangiausio, kuris, beje, man priekaištauja, kad labai ją išlepinau........
buvo ir man taip syki. i vakara taip pavargstu, kad stoga pradeda rauti. saukiu neklauso, o tada jau ir pliauksteljau per sikna.. shakes kaip gailejaus, verkiau , vis sau atleist negalejau...
taip kad, suprantu tave labai.