Knygos, knygos, knygos...*1 Namučiai

Man labai patinka citata ir V. M. Putino "Altorių šešėly", ten buvo parašyta lotyniškai, bet yra ir vertimas. Skaičiau seniai, niekur neužsirašiau, bet atsimenu iki šiol: "Pabučiavimas ne iš aistros, dar ne nuodėmė"

Man irgi "Smirnos burtinininkės" Nuograuža liko, nebaigta
Man toks įspūdis, kad jos vertimas kažkoks netikęs Nors šiaip į tokius dalykus neatkreipiu dėmesio. Netikiu, kad tokia kampuota kalba ir originale

Dabar skaitau "Mokslo draugai". Tik vėl su migrena gyvenu , tai labai labai palengva man skaitosi.
Beje klausimas toms, kas daugiau Maeve Binchy knygų yra perskaitę, kaip jums patiko "Mokslo draugai" lyginant su kitomis jos knygomis?

Grįžtu su citatom

Iš Remarque ,,Trys draugai''

...kodėl visokiems žmonėms paminklai statomi, o kodėl nepastačius paminklo mėnuliui arba žydinčiam medžiui...

Laimė- visų labiausiai nežinomas ir brangiausias daiktas pasaulyje.

Meilė- nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad ji per ilgai užtrunka.<...> Bet juk be meilės žmogus- tai tik atostogaujantis lavonas.

Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime.<...> Tai pragaro mašina, kuri tiksi ir tiksi, nesulaikomai veržiasi į nebūtį! Tu gali sustabdyti laviną, kalnų griūtį, bet šito daikto nesustabdysi. (apie laiką)

...gyvenimas-liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties- visa tai mažučiai žingsniai galo linkui.

Niekad negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekad nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas- tyla, kritimas- sustojimu

Savo sumanymais žmogus visada yra didis. Tik ne jų įvykdymu. Tuo jis ir žmogus.

Kai žmogus staiga netenki pinigų, jie atšoka nuo tavęs kai blusos nuo negyvo šuns. (apie draugus)


Iš Janet Fitch ,,Baltasis oleandras''

Vyrų pasaulis reiškia vietą, kurioje moteris- ne vieta. Vyrai turi daugiau pinigų ir neturi vaikų, kitaip nei moterys, kurios rūpinasi vaikais nuolat. Moterys myli vyrus labiau nei jie jas. Jie gali trokšti kurios nors iš jų visa savo širdimi, o paskui nė neprisiminti, kad ji egzistuoja.

Neapkenčiu etikečių. Žmonės klijuoja jas lengva ranka- prostitutė, namų šeimininkė, šventoji. Tarsi rušiuotum gautą korespondenciją.

O grožis- tuščiaviduris kaip moliūgas, pamaiviškas kaip papūga. Bet jis yra galingas.



Beje, pradėjau O. Waildo ,,Doriano Grėjaus paveikslą''. kol kas dar nedaug perskaičiau, tad kažko labai sakyt negaliu. dar nepajaučiau to ,,cinkelio'', tad tikiuosi, kad dar jis bus... bet jau dabar man Dorianas Grėjus į gėjų užneša

Gražios. Ypač ta man

Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus žmones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manimi, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane.
J.Ivanauskaitė "Pakalnučiųmetai"

Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina gilyn į save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos".

"Sužinot viską apie kitą žmogų- beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus- visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė- teka, srūva, kinta... ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?.."

Su visa banda neįžengsi pro dangaus vartus

"Oi, dėl Dievo meilės, gyvenk sau ilgai ir laimingai... Gyvenk. Aš ir pati pavargau. Jaučiuosi kaip kokia jūrininko žmona. Tu išplauki, o aš stypsau ant kranto ir žiūriu į tolį. Aš nežinojau, kur tu plauki, bet man, kaip ir kiekvienai jūrininko žmonai buvo aišku, kad jūrą tu myli labiau negu mane"

"Kartais vakarais aš atsistoju prie praviro lango, žiūriu į tą pusę kur jaučiu tave esant, sukaupiu visą savo valią, stiprybę, visas jėgas ir atiduodu tau. Taip, aš atiduodu tau visą savo skurdų džiaugsmą, visus savo šviesius potyrius, savo retas ramybės valandėles... Aš žinau, kad tai nėra daug... Tai išties menkas lobis... Tai labai labai mažai, bet tai viskas, ką aš tau galiu duoti..."
Jurga Ivanauskaitė

Jis toks ir yra

Ivanauskaitės kažkaip neskaitau, nežinau.. netraukė iki šiol. Bet va mintys čia tai geros tokios... Gal reiktų ką nors paskaityti.. dėl bendro išsilavinimo... Ar yra čia Ivanauskaitės gerbėjų? Gal kas gali patarti, ką tikrai vertėtų paskaityti?. Aš žadėjau kažkada Pragaro sodus skaityti, dar turiu, Kaip užsiauginti baimę, bet čia iš tų pirmųjų jos knygų.

vakar pabaigiau Orhan Pamuk 'Stambulas'. Patiko knyga. Pradzioje skaiciau su tikru uzsidegimu, bet i gala jis vis labiau bleso. Toks melancholiskas, pilnas liudesio ir ilgesio. Man gal kiek per ryskus tas liudesys, nes kai gyvenau Stambule, sis miestas man labiau asociavosiu su uzsisvajojimu ir melancholija, bet ne liudesiu ir ilgesiu. Bet jau nuotraukos net ir dabar baigusi skaityti vis paimu pavartyti ir paziurineti nuotraukas.

ir aš su ja- jau antra savaitė
esu mačiusi filmą....čia gal pagal knygą ir filmas pastatytas?

ir koks jis- tas Stambulas? teko tik kaip daugeliui lietuvių- pabuvoti turistės kailyje, keletas išvykų į pilis, Pamukkale.....bet labiausiai norėtųsi laisvo režimo, bet pakolkas nebuvo galimybių

sveikuciai.
as irgi noreciau tokia citatele parasyti, kazkada kompe uzsirasiau ir dabar radau is B.Sruogos ,, Dievu misko"

,,Tuo tarpu vargšas katorgininkėmis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, - kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!
Ir mes dabar kaip visi gyvieji žmonės švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo – ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo paėmė tą kiaušinėlį, padalijo kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiračiausią tikrovę.
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu – ir dar kaip sotūs.
Galimas daiktas, pasotino mus tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar is slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, - visa tai labai galimas daiktas, bet istorija tai nutyli.“

sveikos..

Kiek puikiu citatu, kiek minciu

As su vienu prisedimu, galima sakyti, perskaiciau Tracy Chevalier
''Mergina su perlo auskaru''... Man labai patiko, vis skaiciu ir tiesiog mintyse isivaizdavau kaip viskas vyskta, tiesiog vaizdas pries akis stovejo Pagrindine veikeja panakmamai drasi, labai protinga mergina, mokanti pakovoti uz savo buvi...man paciai reiketu is jos pasimokyti izulumo
reikes pasizvalgyti po savo namu bibliotekele, koki grobi nestis i darba skaityt

Na va, smagu, kad patiko. Tikrai ji šilta ir jauki. Bus proga - pažiūrėk filmą Filmas puikus.

O aš su Džeine Eir draugauju. Įdomu.