QUOTE(Noa @ 2005 12 14, 11:24)
Na va mano mažius, pvz. sugalvojo. Mažas šuniukas sako (plonai) - au au, didelis šuo sako (storai) AU AU. Mažas katiniukas sako (plonai) niau niau - nu jis taip sako
Didelis katimas sako storai NIAAAU. Višiukas sako (plonai) - cip cip. Višta sako (storai, grasinančiai) CIP CIIIP!
Nu ir kokia čia nauda, koks gabumas? Ogis mes visi baisiai laimingi, vis klausinėjam jo, tai kaipgi ta višta sako
Ir Kristus sakė, bukit kaip vaikai...
QUOTE(leliune @ 2005 12 14, 15:53)
1)Gal gali pasakyti, kokie buvo ivaikinimo motyvai tu, kurie jau turi nauja seimos nari is vaiku namu?
2)atsirado ivairiu baimiu tokiu kaip ar sugebesiu myleti kaip savo, ar bus be blogo genetinio paveldo, galu gale ar po 10 metu nepasius manes 'toli toli' sakydamas 'tu man ne motina'...
1)Mūsų motyvai labai paprasti: norėjom trijų vaikų, pirmas sunus, antro laukiausi, tai iškarto pradėjom svarstyti, kad jei vėl bus bern, tai trečia- mergaitė bus iš vaikų namų, nes aš nenorėjau gimdyti tol kol futbolo komandą.....Ir be to abu gimdymai l komplikuoti, galu gale aš save kol kas dar noriu ir ateičiai sveiką matyti. Antras paaugo metus, tai ir atsirado proga pasirūpinti dukra.
2)Ir nei vienai sekundės daliai neatsirado tokių minčių dėl genėtinio pav, mano pačios kelių kartų giminaičiai buvo melynanosiai ir ką.
"tu man ne motina" gali pasakyti ir savas, na ir kas, bus skaudu, išeis....bet gali ateiti tokia diena kai jis įvertins viską ir grįš. Svarbiausia gyventi sąžiningai, o Dievulis jau viską mato.
QUOTE(norge @ 2005 12 14, 18:28)
O kaip tu tam ivaikintam tai paaiskinsi? Galu gale, bijau dar vieno- kad sulepsesiu, imsiu gaileti vargselio naslaicio ir ji auklesiu atlaidziau, nei saviskius.
Mes jau pirmą dieną nebijojom pasakyti: Diana, negalima. Ir tokiu pat tonu kaip ir savo sunui, ir vaikas supranta, kad čia nuolaidų tikrai nebus. Gal mano toks charakteris
aš ir darbe taip, kai pradėjau vadovauti, tai ir draugėm nebuvo nuolaidų- jei kaltas, tai buk mielas....Ir savo klaidas, kartais ir sunku, bet pripažįstu garsiai.