Sveikos likimo draugės,
kiek skausmo ir ašarų čia. Turbūt paika tikėtis, kad kažkada šis užburtas ratas užsidarys, kad jau niekada nebesulauksime čia naujų mamyčių. Tačiau gera dėl to, kad po netekčių randasi nauji stebuklai, toms pačioms mamoms gimsta kiti vaikeliai. Linkiu neprarasti vilties, kabintis į gyvenimą, tikėti, kad laimė dar nusišypsos. Aš tikėjau

Ir nors matau, kokia trapi ta nauja gyvybė, nors žinau, kad nuo nieko nesam apsaugoti, bet vis dėl to labai noriu tikėti, kad viskas šįkart bus gerai. Mačiau, kad vaivos juosta šiek tiek informavo apie gimdymą. Užtrukom beveik 15 valandų, intensyviau sąrėmiaut pradėjau 2:00 nakties, o 17:02 išgirdau sūnuko klyksmą. Nors prieš tai turėjau cezarį, gydytojas įkalbėjo gimdyti natūraliai. Bijojau, bet sutikau. Kaklelis vėrėsi labai lėtai, o skatinamųjų leisti nebuvo galima. Vis dėl to gavau minimalią dozę oksitocino ir tai išties paspartino procesą. Pats stūmimas užtruko pusvalanduką. Šiek tiek kirpo. Jokie skausmai neatrodė labai baisūs ir tikrai netikinau, kad 'niekada nebegimdysiu'. Sakiau, jog gimdysiu, bet šiek tiek palauksiu

. Po gimdymo gavau ant krūtinės sūnelį, bet mačiau, kad gydytojo veidas labai susirūpinęs. Gimda kraujavo labiau nei turėtų. Išsigandom dėl cp rando. Gavau narkozę ir operaciją. Ačiū Dievui, nieko labai baisaus nerado, bet ištraukė gerą saują krešulių. Tą patį vakarą ir kitą dieną jaučiaus labai silpnai, tačiau laimės tai neužgožė. Na o dabar viskas puiku, Herkus kolkas ganėtinai ramus vyrutis. Tėvelis negali atsidžiaugt, labai man padeda tiek prižiūrint vaiką, tiek buity. O man užplaukia ir liūdnesnės nuotaikytės. Būna nužliumbiu, būna ilgesys kažkoks pakamuoja. Taikliai čia kažkuri pasakė, kad sulaukusios vaikučio supranta, ko neteko... Kita vertus, be pirmos netekties nebūtų šio stebuklo
QUOTE(nasata @ 2010 05 05, 15:05)
kaip gera būtų dabar tyliai numirt..kol nieko neturiu..nieko nepaliksiu...
nuleidžiu rankas..aš krentu žemyn..mano veidas į žemę smenga gilyn...dar giliau..ir aš mirus...
žolė suleis šaknis į akis...lauko akmuo ant krūtinės nukris..prie lauko akmens žmonės ugnį kūrens...kaip gaila, kad manęs ten nėra..nes aš mirus.............
Dievuliau, kiek skausmo tavo postuose. Tik pabandyt įsivaizduot galiu, ką išgyveni, neturėdama tvirto peties, į kurį atsiremti. Džiaugiuosi, kad yra draugė šalia. Po truputį išbrisi iš to liūno, nors kartais atrodys, kad neri vis giliau ir giliau. Vienas žingsnis į priekį ir du atgal - visos taip keliavom iš savo netekčių.
QUOTE(Raja28 @ 2010 05 05, 15:13)
O kodel neleido duot vardo?
matyt tokia jau tvarkelė pas mus Lietuvoj. Mums irgi neleido duoti vardo, bet ant kapelio ir savo širdyse užsirašėme ką norėjome
QUOTE(vaivos juosta @ 2010 05 06, 13:07)
neatkartosiu viso teksto, tik kelis sakinius - sakiau, "kad turiu ypatingai gerą mamą. kuri laukia.. kuri myli... kuri jaučia... ir kad norėčiau būti tokia mama, kaip manoji.. tokia gera ir švelni.. norėčiau būti mama Angelas..... "
iki ašarų jaudinantys žodžiai. Ir esi tokia mama. Nors tikriausiai dar geresnė, švelnesnė. Dar stipriau laukianti, mylinti, kenčianti...
QUOTE(zydrute @ 2010 05 06, 14:19)
patikek tikrai gali,mum renimacijoj pasake kad jei sustos sirdute jie negaivins,nes vistiek su tokia liga turejo tik 10 % isgyvent,nera cia ko ji kankint

kai kurie gydytojai salti ir abejingi,ziuri tik kas ka i kisene ides...
Kaip žiauru. Medikams tai galbūt kasdienės smulkmenos, o mums - ištisi griūvantys pasauliai...
----