Nei viena skenuota kopija, kad ir kokia tobula ji būtų, neatstos popierinio žurnalo (lai meta į mane akmenį žalieji), to malonaus kvapo, kurį skleidžia naujut naujutėlis numeris ir pojūčio puslapius versti pirštais, o ne pele.Bet nevisos juk tokios maniakės, kaip aš, kurios geriau nenusipirks duonos, bet būtinai nusipirks naują rankdarbių žurnalą ir tai visiškai natūralu.
Deja visų leidinių, kad ir kaip norėdamas, nesupirksi, ypač užsieninių, brangių, o dar labiau- senų numerių (naudodamasi proga noriu kreiptis ir pasakyti, kad aš labai ieškau pirkti senų žurnalų: Rankdarbių Albumas, Rankdrabiai plius Visažinis, taip pat Mezginių Pasaulis Nr.1, na, ir visokių rankdarbių priedų prie savaitinės periodikos, na, jei kuri turit nelabai reikalingų rankdarbių žurnalų, brūkštelėkit man a.ž., mielai nupirkčiau ir kas mane jau pažysta,- po pigiąja neieškau
), kurių jau niekur nebeįmanoma gauti, tada, va, ir lieka šioks toks pakaitalas- skenuoti žurnalėliai.Leidėjus ir autorius galiu tik užjausti, nes pati, matydama savo žurnalėlį platinamą štai taip, labai labai nusiminčiau.
Bet, ką padarysi, yra kaip yra: su pinigėliais dabar daug kam nelengva, arba, svečioj šalelėj gyvena, o paskaityt labai nori, pas kiekvieną sava istorija. Tačiau reikia tikėtis, kol yra, kaip aš sakau, "gyvų" žurnalų gerbėjų, lietuviška spauda klestės, linkiu jos atstovams kuo dideliausios sėkmės
