QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 11 12, 16:57)
Tam, kad suvoktum, kas yra saldu, pakanka nors kartą gyvenime paragauti cukraus ir visiškai nebūtina išragauti visų pasaulio pyragėlių, ledų ir t.t. O kad tie visi pasaulio pyargėliai, ledai ir t.t. saldūs, galima sužinoti ir iš knygų.
Neapsigaukite. Ar galima sacharina sulyginti su medumi, fruktoze su cukrumi. Rodos viskas saldu, bet ar saldumas panasus?
Jus perkate is karto pirma po ranka pasitaikiusi pyraga ir valgote tik ji, neragaudama kitu?
O jei ragaujate kitus del kokios priezasties. Kad tie pyragai hipotetiskai saldus mes galime sakyti, kad jie vienodi?
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 11 12, 18:18)
Ne, visiškai besąlygiškai priimti yra tik siekiamybė (labai stipri, teisinga, gera, akstinas tobulėti ir t.t.), bet esam viso labo žmonės su savo sąmoningais ir pasąmoniniais įsivaizdavimais, supratimu. Galiu tik prisidėti prie apgailestavimo, kad nesupratai, ką
Una Li norėjo pasakyti ta istorija apie našlį.
Va tame, matyt, ir yra pagrindinis nesutarimas. Jokia cia ne siekiamybe, tai meiles vienas is pozymiu. Didzioji pasauline literatura, dramaturgija ir t.t. sudaro pasakojimai, paremti zmoniu dilema, kai protas suvokia, kad meiles objektas netinkamas, o sirdis i tai neisiklauso.
Niekas negali pasakyti sau kad nuo rytdienos nemylesiu... Jei gims pasaulyje zmogus kuris ismoks valdyti savo jausmu atsiradima, tai bus antzmogis. Mes negalime itakoti savo jausmus, mes tik galime valdyti savo veiksmus. O tai labai didelis skirtumas.
Butent Una li pavyzdys pademonstravo nemeile, ir jausmu nebuvima. Mylimu zmoniu niekas nepreparuoja.
Una li megstama liaudies ismintis "Liubov zla, poliubis i kozla", "Sirdziai neisakysi"
Papildyta:
Del minimu keliu. Manyciau, nesvarbu kokiu keliu einama, svarbu link kokio tikslo judam. Ir ne visada tiesus kelias yra geris.
