seksualinė patirtis-itaka santykiams

Cia jusu nuomone, as gi manau, kad zmogus kuris pazista savo kuna, gali lengviau pasiekti malonuma, tuo paciu ir kitam padeti ji pasiekti. O pazinojimas savo kuno eina per praktika. Juk, tarkim, moteru erogenines zonos ne vienodos, nors atlasiuka kur jos randasi visi daug maz zinom.

Kuo remiate teiginius, asmenine patirtimi ar moksline literatūra? Labai kategoriški.

Pasitikėti aš žmogum galiu net ir neturėdama su juo sekso. O turėti seksui man nereikia pasitikėjimo "iki gyvenimo galo, kad ir kas benutiktų". Ir ką turit omeny sakydama "turint 5 partnerius"? Vienu metu?
O problemą tiksliai įvardijot. Tas pats, lyg jūs šnekėtumėt arabiškai, o aš japoniškai. Jokios prasmės


Labai jau stengiatės išvengti nepatogių klausimų. Aš klausiau jūsų, o ne temos autorės, nes man įdomi jūsų nuomonė. Bet jūs neatsakysit, nes liežuvis neapsiverčia vadinti paleistuve moters, kuri per gyvenimą turi 2-3 partnerius, o jeigu ir paneigtumėt, kad ji tokia, vadinasi, paprieštarautumėt viskam, ką čia taip karštai deklaruojat.


Man nuoširdžiai gaila jūsų. Springdama nuo cukraus saldumo jūs niekada nesužinosit, koks gali būti skanus juodasis šokoladas. O kur dar kvapas...


Prie ko čia dievas? Ar dievas jums padėjo susirasti ir išsirinkti vyrą? Ar jis jums padeda gyventi, sutarti ir spręsti kasdienes problemas? Viską darot jūs abu, o ne dievas. Tad aš ir klausiu apie jus. Jeigu (nelinkiu jums šito, žinoma) nutiktų taip, kad dėl santuokos stengtumėtės tik jūs viena (pvz. vyras įniktų į kokią nors priklausomybę), kiek tai truktų? Visą gyvenimą? Ar kada nors pavargtumėte?


Prieštaraujate pati sau. Dar neseniai rašėte, kad meilė yra valia, pasirinkimas ir sąmoningas dalykas, o dabar jau rašot apie kažkokius vienintelius tau skirtuosius. Kas jums jį paskyrė? Kaip tą vienintelį atpažinti?


Taigi baisuuuu būti lyginamai su kažkuo. Neduok dieve, pasirodysi prastesnė



Kodėl seksas gali trukdyti užgimti meilei?
Kaip tada su tom santuokom, kur buvo tekama ne iš meilės, tačiau jau būnant santuokoje ji gimdavo? Ir tikrai tikit, kad seksas buvo tik PO TO, kai užgimė meilė? Ar kažkieno patvirtinama santuoka jau yra leidimas lytiškai santykiaut nepaisant to, kad nėra meilės?

Kas yra "tyra meilė"?

O apie kokius mes cia jausmus aplamai kalbam?

As kalbejau su Smalsute apie meile. O jus tuomet apie ka?

Ar jusu meiles netektis jus nepakeite, sio jausmo praradimas jus neitakojo ir jis pranyko vien jums panorejus, ta pacia diena kai issiskyrete su mylimuoju, be pasekmiu, ismetet kaip vienkartine nosinaite...

Čia ne mano, o psichologų-seksologų nuomonė. aš galiu tik savo asmenine patirtimi kai kuriuos dalykus paliudyti.
Kad žmogus lengviau patiria seksualinį malonumą pažinęs savo kūną ir turintis praktikos - manau, dėl to niekas ir nesiginčija. Bet kuo čia dėti santykiai?

Kame kategorisumas? Siaip jus gi ne ka kitaip diskutuojate. O pir ko cia moksline literatura? Jus savo teiginius gindziate jos nuorodom? Ne.
Papildyta:


Siaip tema uzduoda diskusijos remus. As kalbu paie elementaru seksa ir patirti. Patirtis neitakoja santykius, jei zmones myli, jei nori blusinetis visur ras problemas, kad ir kisieliuje, nes ne toks tirstas kaip noretusi.

Aš apie bet kokius jausmus. Jausmo stiprumą, intensyvumą galima valdyti save kurstant, nukreipiant dėmesį. Tačiau toks jausmas kaip meilė (tikra ir labai mažai kam pasiekiama) yar arba nėra, neapykanta - yra arba nėra. Gali jausti neapykanta, bet gali sau pasakyti, stop, turiu liautis, ir liaujiesi po truputį. Gali ir su meile (egoistine) liautis, ar bus gedėjimas ir kokiomis fazėmis nuo daugelio dalykų.

Mokejimas valdyti jausmus, netapatu, kad gali suvaldyti pati jausmu atsiradima. Butent, kaip jus teisingai pastebejot mes galime vadyti tik ju proverzi, raiska.
Papildyta:


Butent, o jei dar atsiminsime tukstantmetine praktika, kai zmones buvo supersami...

Mes galim valdyti savo veiksmus, nors ir tai ne kiekvienas sugeba. Bet mes galim tam tikra prasme ir jausmus valdyti, bes ne taip tiksliai. Sau įsakyti nemylėti ir tai išpildyti per vieną dieną, kai iki tol mylėjai visa širdimi, galėtų tik antžmogis. Bet mes galim sau padėti tą padaryti greičiau nei nieko nedarant. Jeigu žmogus palieka (miršta, išeina), galim visą gyvenimą jo gedėti ir verkti, nieko aplink nematyti, bet galim pasitelkti šiek tiek sveiko proto ir valios sutvarkyti savo savijautai. Skausmas nustoja būti kančia, kai nustojame jo vengti, susidraugaujame ir priimame kaip natūralų dalyką. O tai, kas negraužia kaip įkyrus kirminas, lengviau pasimiršta ir nublanksta. Nors pastebėjau, kad yra tokių žmonių, kurie šiek tiek linkę į mazochizmą - gal būt jie nesuvokia, kad įmanoma išsivaduoti nuo skausmo, ar daro tai netinkamomis priemonėmis.
Man labai patinka vienas metodas: duoti sau tiksliai ribotą laiką (būtų gerai, jei ne per trumpą ir ne per ilgą), kada leidžiu sau liūdėti maksimaliai, netgi šiek tiek hiperbolizuoti viską, užaštrinti ir išjausti iki maksimumo, iki galo, o po to tiesiog gyventi toliau nebesileidžiant į emocinį mazochizmą. Atrodo šiek tiek absurdiškai ir neįtikimai, bet tikrai veikia
Lygiai taip pat ir teigiamų dalykų radimas neigiamoje patirtyje.


Galbūt tik tuo, kad, pažinęs savo kūną, gerai žinai, kokio sekso ir kokio partnerio nori, o suderinamumas lovoje turi įtakos santykiams ne mažiau nei santykiai seksui, tai nėra vienakryptis ryšys, o abipusis.
Bet visai ne čia diskusijos vinis. Mes tiesiog "per daug" reikšmės suteikiame seksui ir jo įtakai dviejų žmonių santykiams. Kitiems tai nueina į n-tąjį planą.

Jausmo atsiradimo nesuvaldysi, sutinku.

Jeigu į temą, nelabai aš čia suprantu dėl ko diskutuojama. Mano nuomonė, seksualinių santykių patirtis (didelė, maža, nulinė, vidutinė) tiesiog charakterizuoja žmogų. Žmogui su didele seksualine patirtimi santykius kurti yra sunkiau, bet čia ne nuo patirties priklauso, o nuo priežasčių, dėl ko tokia patirtis atsirado.
Atsakant į juraga klausimą, mano patirtis (jos siekimas) tiesiog mane stabdė ir veltui gaišino laiką, kurį galėjau skirti dvasiniam tobulėjimui. ar gailiuosi dėl to? Ir taip ir ne. ar atgailavau kada nors? vidiniai - nuolat. išoriniai - vartojimo propagandos padrąsinimas sąžinę palikti kitam gyvenimui. ateina metas, kai su sąžine kada nors turi atsiskaityti. labai baisu būna dabar kaip tik Dostojevskį visą skaitau, baisiai idomu.

Tai kad jau buvo aiškinta - bergždžias reikalas.

Todėl, kad esmės nėra. Nebent norima pasakyti tai, kad tas žmogus, kuriam kartą nepavyko, nėra vertas galimybės bandyti būti laimingu, lygtai jo gyvenimas baigėsi. O su tuo aš nesutinku. Kaip ir nesutinku su ta mintim, kad visi našliai vienodi.
Beprasmiška gvildenti tą atgyvenusį mitą.