Nepažįstu nei vieno musulmono, bet religijomis domiuosi, skaitau žurnalus ir pan. Tad šiokią tokią nuomonę tiek apie islamą, tiek apie krikščionybę turiu. Abi religijos yra vienas ir tas pats. Nei viena, nei kita neliepia nei žudyti, nei paklusti, nei dar kokią nesąmonę daryti. Čia jau interpretacijos. Kaip kad dėl veido uždengimo. Kaip kažkada krikščionybė buvo pasiekusi savo fanatizmo viršūnę (kryžiaus žygiai - tai jau tikrai krikščioniški buvo), taip dabar "viduramžius" išgyvena islamas. Tiesą sakant nenustebčiau, jei po 100 ar daugiau metų nebeliktų krikščionybės, o įsigalėtų islamas. Kaip kad kažkada krikščionybė nustelbė kitas religijas.
Dabar labai sunku atskirti kur baigiasi religija ir kur prasideda tradicijos ar fanatizmas. Tarp islamo ir terorizmo dėti lygybės jau tikrai negalima. Pasižiūrėkim ką išdarinėja airių separatistai. Argi jie musulmonai? Žinoma jie savo išpuolius grindžia ne religija, bet manau, kad tai esmės nekeičia. Manau, kad tiek vieni, tiek kiti teroristai jau seniai pamiršo dėl ko vyksta karas. Prisidengti religija yra labai patogu, ypač kai šalyje daug tikinčių ir mažai išsilavinusių žmonių.
Religija - opiumas liaudžiai. Karlas Marksas Kodėl religija taip skiriasi skirtinguose regionuose? Juk jei ji viena, tai ir suvokimas turėtų būti vienodas. Bet taip nėra, nes religijos vystymąsi labai įtakojo tradicijos. Tai, kad islamas gimė tarp arabų, kurie ir taip pasižymėjo karingumu (romėnų buvo vadinami barbarais), turbūt nestebina kodėl už savo religiją musulmonai pradėjo kariauti ginklais. Pasinaudoję tarpusavio karais, musulmonai sugebėjo užkariauti tuo metu (VII a.) vieną stipriausių valstybių Persiją. Musulmonai buvo linkę savo religiją primesti prievarta ir draudimu, tad nieko keista, kad laikui bėgant pradėjo formuotis dvi svarbiausios islamo religinės grupuotės: šiitai ir sunitai. Beje, ne visi šių dienų karai kilo dėl religijos. Amžina Pakistano kova su Indija dėl Kašmyro provincijos visai ne dėl religijos.
Kažkodėl manau, kad krikščionis labiausiai piktina tai, kad musulmonai vis dar sugeba išlaikyti savo įsitikinimus, kad ir kokie jie būtų. Krikščionybė jau seniai išsigimė: žmogžudystės dėl kelių litų, kunigai pedofilai ir pan. Tad nenuostabu, kad žmonės, kurie ieško užuovėjos religijoje, pereina į islamą.
Man dar labai keista kai žmonės pradeda tarkuoti musulmoną vyrą, dėl to, kad šis primeta savo valią žmonai, bet nieku gyvu netarkuos kaimyno lietuvio, kuris lygiai taip pat elgiasi su savaja. Niekas prievarta neverčia tekėti už kitatikio. Jei moteris pasirinko savo vyru musulmoną ir prieš tai nepasidomėjo nei jo religija, nei tradicijomis, tai pati kalta, ir religija čia niekuo dėta. Lygiai taip pat galima pasimauti ant fanatiko krikščionio.
Sakot, nebūna laimingų mišrių šeimų? Anksčiau ir aš taip maniau, bet apsilankius Bendraminčių kampelyje taip nebeatrodo. Arba visos lietuvaitės, ištekėję už musulmonų yra puikios melagės. Kad per TV parodo nelaimingas šeimas, tai dar neįrodymas, nes per TV apie laimingus žmones aplamai nerodo.
Islame religija perduodama per tėvo liniją, dėl to ir vaikai po skyrybų lieka pas tėvą. Čia jau taip susiklostė istoriškai turbūt (vyrai visada turėjo didesnes galimybes geriau aprūpinti vaikus). Todėl žmona neprivalo būti musulmonė. Tačiau atvirkštinis variantas (žmona-musulmonė, vyras-krikščionis) mažiau tikėtinas. Bet vėlgi tai priklauso nuo aplinkybių, jei šeima gyvena Europoje, nėra perdėtai religingi, galimos įvairios variacijos. Bendraminčių skyrelyje galima rasti ir tokių istorijų. Kiek jos tikros nežinau.
O vaikus reikia auklėti ne pagal religiją, o pagal moralę ir dorovę. Kas iš to, kad vaikas krikščionis, jei jis kas antram žingsnyje spjaudosi, keikiasi, mušasi ir pan. Gal jau tikrai geriau tada musulmonas, bet padorus žmogus?
Oi kiek prirašiau