QUOTE(*Rita* @ 2010 04 23, 20:37)
Vikma, Mimmi, o kas jūsų vaikučiams? Kokios ligelės kankina?
žinot, vaikutis užkibo jau po to laiko, kai čia forume ir kitur internete paskaičiau apie tikimybę susilaukti ir antro nesveiko vaikelio. Daug maž žinojau, kad jeigu jau pirmas toks, tai ir kitas gali būti, bet jokios statistikos, skaičių ir kt. nebuvau akyse mačius, todėl ir drąsu buvo. Galų gale tuo metu net dorai nežinojau kas tas autizmas ir kokios čia perspektyvos laukia, koks alinantis darbas su vaiku ir kt. Žodžiu, jeigu tai būtų dabar (toks sprendimo priėmimas), tai tikrai būtų labai labai daug BET... Tačiau va kaip ir liaudis byloja - kartais reikia pasielgti spontaniškai arba taip, kaip širdis liepia. Seniau bendravau su autistukų mamomis, mačiau kaip jos nori dar vaikų, bet kaip kenčia dvejopus išgyvenimus, o gimus mažiesiems, ieško juose autizmo požymių. O aš kažkodėl nuo pat pradžių rami buvau. Augustinas nenorėjo į šį pasaulį, jis atėjo labai sunkiai ir tai man nekainavo gyvybės tik per plauką (tai apsiverst nenorėjo, tai gimt ir t.t.). O dar daktarų nekantrybė savo padarė. O mažėlis, jis nuo pat užsimezgimo žemyn galvyte kabėjo, pats pasiprašė gimt ir gimė labai greitai, nors mažai kas tikėjo, kad po pirmo cezario, antrasis gims taip lengvai
O jums pasakysiu dėl antro vaikelio štai kaip: ne kitų turit klausyti, o širdies. Kai ji jums lieps, man atrodo, visos baimės ir dvejonės savaime išnyks ir tuo labiau nebus svarbus nė aplinkinių patarimai. Jeigu jūsų širdis tyli - reiškia dar ne laikas. Bet tas laikas ateis ir tai bus nuostabus laikas
Lygiai taip pat, kaip ir laikas, kai jūsų namų tylą sujauks nerišlūs pradžioj, sunkiai suprantami (bet tik laikinai) vaiko žodžiai ir būsite tokia laiminga, kad tik jūs viena tuos žodžius suprast galėsite (aš jau tokia esu ) 
Nors esu džiaugsme, kad mano vaikas jau metai, kai prabilo, bet kartu su tuo ir gavau nepaprastą pamoką - suprasti kalbantį vaiką lengva, o suprasti tylintį - mamos menas
žinot, vaikutis užkibo jau po to laiko, kai čia forume ir kitur internete paskaičiau apie tikimybę susilaukti ir antro nesveiko vaikelio. Daug maž žinojau, kad jeigu jau pirmas toks, tai ir kitas gali būti, bet jokios statistikos, skaičių ir kt. nebuvau akyse mačius, todėl ir drąsu buvo. Galų gale tuo metu net dorai nežinojau kas tas autizmas ir kokios čia perspektyvos laukia, koks alinantis darbas su vaiku ir kt. Žodžiu, jeigu tai būtų dabar (toks sprendimo priėmimas), tai tikrai būtų labai labai daug BET... Tačiau va kaip ir liaudis byloja - kartais reikia pasielgti spontaniškai arba taip, kaip širdis liepia. Seniau bendravau su autistukų mamomis, mačiau kaip jos nori dar vaikų, bet kaip kenčia dvejopus išgyvenimus, o gimus mažiesiems, ieško juose autizmo požymių. O aš kažkodėl nuo pat pradžių rami buvau. Augustinas nenorėjo į šį pasaulį, jis atėjo labai sunkiai ir tai man nekainavo gyvybės tik per plauką (tai apsiverst nenorėjo, tai gimt ir t.t.). O dar daktarų nekantrybė savo padarė. O mažėlis, jis nuo pat užsimezgimo žemyn galvyte kabėjo, pats pasiprašė gimt ir gimė labai greitai, nors mažai kas tikėjo, kad po pirmo cezario, antrasis gims taip lengvai
O jums pasakysiu dėl antro vaikelio štai kaip: ne kitų turit klausyti, o širdies. Kai ji jums lieps, man atrodo, visos baimės ir dvejonės savaime išnyks ir tuo labiau nebus svarbus nė aplinkinių patarimai. Jeigu jūsų širdis tyli - reiškia dar ne laikas. Bet tas laikas ateis ir tai bus nuostabus laikas
Lygiai taip pat, kaip ir laikas, kai jūsų namų tylą sujauks nerišlūs pradžioj, sunkiai suprantami (bet tik laikinai) vaiko žodžiai ir būsite tokia laiminga, kad tik jūs viena tuos žodžius suprast galėsite (aš jau tokia esu
) Nors esu džiaugsme, kad mano vaikas jau metai, kai prabilo, bet kartu su tuo ir gavau nepaprastą pamoką - suprasti kalbantį vaiką lengva, o suprasti tylintį - mamos menas labai graziai parasei
mano pirmoji vcp ,gime smarkiai pridusus neatsidarinejo gimdos kaklelis ,siaip sveika kaip agurkas 3 tfu 
jei ne vcp 
na cia jau gimdymo trauma 
bet antro noriiim nerealiiai ir labai laukiam na neturetu gimdymo trauma kartotis 
