Nėštukės, kurios skaitysite, atminkite, kad kiekvienas atvejis yra unikalus ir maniškis neskirtas Jums gąsdinti 
Taigi, pradėsiu nuo paradokso: kad gims mergytė ir ją pavadinsiu Ema aš sugalvojau tą dieną, kai pastojau! Tiesiog ėmiau ir sugalvojau
Tačiau po dviejų savaičių mano nėštumo testas neparodė antrosios juostelės. Bet laimei, mano dienos suvėlavo ir tik tuomet aš supratau, kodėl tie mano papai taip pūstis pradėjo 
Pasidariau dar vieną testą ir 5 val. ryto jau skutau su džiaugsmingu atsakymu pas vyrą į lovą. O jis atsakė: gerai, eik miegot. Bet prabudęs išvadino mane MAMA 
Taigi laukėm. Neilgai iškentėjom visiems nepasigyrę. Buvo smagu, jaučiausi labai svarbi, mane apėmė pilnatvės jausmas ir tas begalinis džiaugsmas, kad net kailis šiaušėsi. Įstojau į magistrantūrą, kad visai iš laimės nenuprotėčiau. Susitikinėjau su supermamomis, skaičiau daug literatūros ir ėjau iš proto dėl kraitelio ir remontų. Beje, kraitelį pirkau mergaitei, nes buvau šventai tuo įsitikinus
Buvo pažadėta, kad mažutė gims sausio 15 dieną. Sausio 13-osios išvakarėse paerzinau kitą supermamaitę, kuri irgi turėjo gimdyti 15 dieną, ar ji nebijo, kad pagimdys 13?...
Ji atrašė sms, kad jau važiuoja gimdyt. Kažkaip nejauku pasidarė... Ilgai negalėjau užmigti. Užsnūdau 2 val., o 4 val. pajutau, kad apsisysiojau 
Net nežinojau ką galvoti, nes pižama sušlapo, bet labai nedaug. Aišku iš nekantrumo pasižadinau vyrą ir ėmėm ruoštis. Išsimaudžiau, papusryčiavom, susikroviau likusius daiktus ir išvažiavom. Gimdymo namuos buvom ~7 val. Pamačiusios akušerės puolė atidaryti durų, o aš mat su šypsena įlinguoju 
Sutvarkė dokumentus. Ilgai laukėm kol atėjo gydytoja. Bet mes buvom euforijoj, kad TAI jau vyksta ir tirtėjom iš nekantrumo ir laimes. Aš skraidžiau su visais +14 kilogramų, mat nežinojau kas manęs laukia...Priimamajame akušerė niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš neskambinu gydytojai su kuria tariausi. Gal iš penkto karto suprato, kad žadu gimdyti nesitarusi...
Pasirodžiusi gydytoja nesistengė būti maloni. Apžiūrėjo, nieko nesakius, praplėšė vandenmaišį, paplūdau kraujais. Liepė apsivalyt. Aš pasimetus, suspaudus kojas, kad daugiau nevarvėtų, nutipenau per visą kabinetą iki kriaukles ir su popieriniu rankšluosčiu apsivaliau, tada puoliu valyti paskui mane likusį klanelį, o gydytoja tik niekinamai pažiurėjo... Liepė persirengti, pasidaryti klizmą ir eiti i gimdyklą.
Bet tai mūsų euforijos dar neišblaškė ir mes vėl straksėjom ant pirštų galų.
Gavau klizma, palatą Nr. 1, skatinančią žvakutę. Vaikščiojom koridorium, juokavom, nes jokių sąrėmių dar nebuvo. Bet pasirodo tai nejuokinga...
Puolė mane visaip skatinti. Bjauriausia, skausmingiausia, kad su rankom plėtė ir tiesino kakleli. Labai skaudu buvo, kad gydytoja kiekvienos apžiūros metu išmesdavo mano vyra už durų ir su stora akušere visaip mane koneveikdavo: visai nepasiruošus gimdymui!, skėsk savo storas kojas!, ką, nežinai kur kojas susidėt reikia, nu ir lagaminą atsivežei, turbūt apsigyvensi čia ir t.t. it pan. Kai prasidėjo sąrėmiai, prasidėjo visi gražumėliai. Skatinamieji oi oi oi kaip suveikė. Aparatas skaičiuojantis sąrėmius balais rodydavo 40. Man labai skaudėjo, tad paklausiau baisiosios akušerės, o kiek bus balu kulminacijoje, o ji atsake: cha, čia tik gėlytes, bus ir 100! Jau nebesišypsojau
Kaklelis kaip akmeninis nejudėjo iš vietos. Gydytoja nervinos ir kone draskė jį, nes jis kaskart išsicentruodavo. Akušerė per smarkiai paleido skatinamuosius ir man pradėjo pluzdėt širdis. Negana to, išeidama išjungė šviesą sakydama: pailsėkit, kam jums ta šviesa. Už lango buvo jau tamsu, nes žiemą anksti temsta ir mes su vyru likom tamsoje... Nebijau tamsos, bet tą gūdžią valandą ilgai atsiminsim.
Pradžioj galvojom, kad negąsdinsim artimųjų ir nesakysim, kad gimdom, bet net nepajutau, kaip paskambinau mamai ir pratariau: mama, gimdau, man labai baisu.
Bjauriausia, kad tik pagimdžius aš atsitokėjau, kad reikėjo atsikirsti toms medikėms, kad aš esu jų klientė ir jos privalo su manimi elgtis pagarbiai. Bet tuomet mes buvom tokie pasimetę ir belaukiantys savojo stebuklo...
Laimei, jų pamaina baigėsi ir vakarop atėjo jauna maloni gydytoja ir dar mielesnis rezidentas. Jie labai maloniai mane kalbino ir žymiai švelniau apžiurinėjo ir tiesino kaklelį. Akušerė buvo reikli, bet gera. Vėliau išsiaiškinom, kad aš pas ja gimiau!
Sąrėmiai mane kankino kas 8, 5 minutes ir vos spėdavau pailsėti. Šokinėjau ant kamuolio, stengiausi kaip įmanydama, kad tik tas kaklelis pagaliau atsidarytu. Atrodė, kad ši diena niekada nepasibaigs.
Prileido dar skatinamųjų, aš nebenorėjau nei kamuolio, o tuo labiau gulėti. Stovėjau įsikibus į lovą ir tylutėliai dejavau. Pradėjo atsidarinėti kaklelis ir nuo skatinamųjų dvigubu greičiu. Pradėjau vemti.
Gydytoja pasiūlė pagalvoti apie epidūrą, nes mano gimdymo veikla nenormali, todėl labai skausminga. Aš iš kaaaaaartoooo sutikau
Tačiau suleidus vaistų, kaklelis vėl nustojo atsidarinėti. Meldžiaus, kad jis atsidarytų. Be to, epidūro nuskausminimo užtekdavo tik pusvalandžiui ir paskui aš vėl laukdavau savosios anesteziologės-gerosios fėjos angelo veidu...Nežinia ar nuo epidūro ar nuo tos infekcijos, kuri prasidėjo gimdant (pažaliavo vaisiaus vandenys) man užkilo temperatūra. Jėgų beveik nebebuvo, o dar drebėjau iš šalčio ir skausmo.
Šiaip ne taip tas kaklelis pagaliau pasidavė ir ~21 val. medikai nusprendė, kad laikas stumti. Kaip aš apsidžiaugiau! Liepė atsigulti, nors tai buvo labai sunku, bet gulėjau. Apmokė mano vyrą kaip reiks lenkti mano galvą į priekį, o mane primokė kvėpuoti. Bet ir čia sekėsi prastai. Stūmiau net 40 min Jie visi šaukia, kad aš stumčiau, kvėpuočiau, o aš šaukiu, kad man baisiai skauda dešinę kirkšnį, tarsi vaikutis eitų į ją. Noriu verstis ant šono neleidžia. Kažkuris pakviečia į pagalbą patyrusią gydytoją. Ji tik sušunka: ko taip ilgai delsėt! Sulekia visa pamaina. Man visai neramu. Padaro echoskopą, pasirodo mano mergyte kreivai eina. Leido man atsigulti šonu ir iš karto palengvėjo, nes pajutau kaip vaikas įsistatė. Tačiau vėl niekaip nėjo. Išgirdau kalbantis apie kažkokią sąvaržą. Sako: stumk, kvėpuok, o man atrodo, kad mano kūnas viską daro, o aš pati jau sklandau tarp lempų ir garsai tolsta, kažkas ūžia... Pamatau dideles žirkles, čiakšt! Viską suprantu, bet negrįžtu, nes tai nebemano jėgoms, nors maniau, kad esu stipri, sportiška ir pakanti...
Staiga išgirstu sakant: stop, nebestumk. Kaip nestumt?! Kodėl? Dabar jau nebesuprantu. Taip norisi stumti, kad vos laikausi. Pasirodo vaikelis turi išslysti pats su sąrėmiu. Atrodė visa amžinybė praėjo.... Stumk! 22.10 val. pliumpt, oooooo kaip lengvaaaaa...
Kodėl neverkia? Kodėl kerpa virkštelę, o nededa ant krūtinės?! Pasirodo, įtrūkusi virkštelė, nes buvo tris kartus apsivijusi aplink kojytę ir jos niekaip nepaleido.
Tyliai pravirko
Deda man ant krūtinės. Dieve, kokia tu mažutė ir gražutė. Atleisk dukryte, kad taip sunkiai mums sekėsi, kad karts nustodavau kvėpuoti ir tau gal trūko oro. Prie akytės paraudę, turbūt užspaudžiau. Ant kaktos mažutis verpetas. Aš imu baisingai bliauti. Visi sunerimsta kodėl. Akušerė sako: iš laimes! Ji teisi, verkiam abu su vyru. Jis mano šaunausias pagalbininkas Skamba telefonas, pasirodo mama su broliu nerimsta priimamajame. Sugebame nuspausti mygtuką, bet negalim ištarti nė žodžio, tik Emutė balsingai praneša apie savo gimimą Verkia ir močiutė. Paspaudžiu ranką gydytojai, kuri mus abi išgelbėjo. Ji atrodė irgi labai susijaudinusi.Tačiau reikia pagimdyti placentą. Paima vaikeli ir padeda po šilta lempa, tokią mažutę, bejėgę, plačiai atsimerkusią. Sako tuoj išstumsi ir atiduosim. Vėl verkiu, nes atrodo, kad atplėšė dalį manęs.
Bet kur gi, negaliu išgimdyti placentos! Suleido vietine narkozę, išprašė vyrą. Placentą suplėšę dalimis ištraukė ir išgramdė mane su kažkokiais padargais... Jaučiau... Nebūtų trylikta diena, jei dar kas blogo neatsitiktu... Kai rezidentas siuvo, sprogo lempa. Bet geroji fėja-akušerė glostė man galvą, sakė viskas tuoj baigsis ir liepė žiūrėti į savo angeliuką. Angeliukas suka ore mažyti pirštuką ir įsikiša sau į burnytę
Negaliu patikėti ir dar ilgai negalėsiu, kad man visa tai nutiko ir aš turiu vaiką! Ji tikra mano vyro kopija!Finalas 23 val. Į gimdyklą atlėkė mama, brolis ir susipažino su nauja šeimos nare. Mūsų Emutė - 3270 g, 52 cm. Aš negalėju nustoti verkti, vyras šniurkščiojo, drebėjo rankos iš susijaudinimo, bet jautėmės galingai
Jau kitą dieną norėjome gimdyti dar vaikų, nes jautėmės tarsi dievai sukūrę kažką nepaprastą, tobulą.
Tik tikiuosi kitą kartą gimdyti ne 13-ą dieną
P.S. Kitą kartą būtinai tarsiuos su TIKRAIS medikais, kad netektų kęsti pažeminimo. O dar geriau, jei leistų galimybės ir aplinkybės, gimdyti privačiai ar užsienyje, nes labai gadina gimties šventę kultūros, kompetencijos stoka ir skurdi, nušiurusi aplinka.
Tai tiek
