Nebenoriu gyventi!

Ir nereikia anei kursu ,anei diplomu Priejo zmogus,nuo dusios pasake kaip yra ir gera kaip per Kaledas pasidare Ir as tikrai patikejau kad taip ir bus Ir ramiau man bus sianakt ta dantu dygimo kosmara iskest

Labas vakaras visos mamytes.
As esu jums visoms dekinga uz jusu issakytas nuomones. Kiekvienoje is ju galiu rasti sau ka nors naudingo!!!

Zinot, as mokiausi pedagogikos 6 metus. Pedagogus nuo pat pirmo kurso labai stipriai ruosia psichologiskai, be to psichologija buvo vienas megstamiausiu dalyku, besimokydama stengiausi pasiimti kuo daugiau ziniu. Ilga laika maniau, kad galesiu pati susitvarkyti su savimi, save itikinejau, kad kitiems buna ir blogiau, bet matyt, kad nesu specialiste, tu ziniu nebuvo pakankamai.

Del patarimo, kad palikciau valandziukei kur vaikus ir pailseciau, tai labai didele problema, net mociutes niekada nenoredavo, kad paliktume priziureti, nes berniukai tikrai reikalaujantys daug demesio, nors jos tikrai vaikucius labai myli.
Mano vyresnelis kai vienas dar visai nieko, bet kompanijoje su broliu tai didelis triuksmas. O mazylis tai patikekit, jei turetume tik viena vaika ir toki, kaip mazylis tai tikrai butu linksmas gyvenimas, tik tiek, kad negali is akiu isleisti niekur net ir dabar. Darzelyje jis buvo grupes lyderis, mergaiciu numyletinis, begalo mylimas aukletojos, ir dar su pravarde "nesugaunami nuotykiai", o namie "kaip diena, taip naujiena".

Del kreipimosi pagalbos i specialistus, as gydimo cia atvaziavusi nenutraukiau, dabar lankysiuos kas dvi savaites pas gydytoja, tikiuosi pades.

Dar noriu pasidziaugti, sekmadieni pradedu dirbti restorane. Menedzeris, to restorano, nekreipiant demesio kad neturiu panasios patirties mane prieme, pokalbio pabaigoje pridure "Neisivaizduoju, koki darba tu dirbsi, bet kazka sugalvosim!". Tai va labai dziaugiuosi, kad pagaliau radau darba, ir tikrai istruksiu is namu.

Aciu dar karteli visoms uz palaikyma, uz patarimus, man tai tikrai labai svarbu, kad nelieku viena.

Aš kai pasigimdžiau dvynukus taip pat vargau . Mažiukų niekur nepalikdavau, ardžiausi ir pergyvenau dėl paprasčiausios slogos . Sirgdavom apskritus metus: vyresnėlis parnešdavo ligą iš mokyklos- jį gydydavau. Paskui susirgdavo vienas dvynukų, vėliau kitas, vėlaiu vyras, galų gale aš. Buvau kažkokia nenormali, neduodavau mamai vaikų, nors ji siūlydavosi juos padaboti, kad pailsėtume. Net į darželį neleidau. Taip ir sėdėdavau namie vaikais apsikrovusi. Lindo mintys visokiausios, anksčiau buvusi energinga, linksma, bendraujanti, nieko nebenorėjau. Nepatikėsit: norėjau būti tik su vaikais ( nu kiek tas "norėjau"- neaišku, bet kitaip jau nebemokėjau gyventi). Vyras biesindavosi, sakydavo: varom kur nors? Aš: nea ...( a la, kaip tu drįsti? Vaikus juk reikia žiūrėti!!!! Beširdi tu) Labai pavargau. Susirgau bjauria depresija. Dabar mokausi iš naujo gyventi, bendrauti, linksmintis...na, manau viskas bus gerai, pavyks.... Tai ir tau, astuxx, linkiu mokytis atsijungti kiek nuo vaikučių, nuo buities, nes tikrai pradeda lįsti bjaurios, įkyrios mintys...negerai

Aciu dar karteli visoms uz palaikyma, uz patarimus, man tai tikrai labai svarbu, kad nelieku viena.
[/quote]


Labutis,
labai gerai, kad isidarbinai ten, kur reikia mazai galvoti ir daug judeti. Nes pastovios mintys apie vaiku sveikata ir kitus rupescius Jus privede prie depresijos.
Jeigu naujam darbe daugiau dirbs raumenys, nei smegenys Jus tikrai pasveiksite ir be medikamentu.
Ka gali padaryti medikamentai Jus isitikinote ant savo sunaus. Patarciau nelipti antra karta ant to pacio greblio...
Visokeriopos sekmes naujam darbe

sigita beata - dabar uz tai kad viena kart blogai gydytojas paskyre vaistus, nustokim visi juos vartot, nes vaistai yra BLOGIS
geras poziuris

nesakau kad vaistai viska isspres, bet jei jau ieskoma pagalbos pas specialistus, tai reikia jais pasitiketi....
sveikinu gavus darba - gal jis pades ne tik pailseti nuo minciu, bet ir sutaupysite greiciau pinigu gryzti i lietuva

Tikiu. Gal ko nesuprantu, nes neteko susidurti su depresijom. O vat su pervargimu auginant vaika- teko. Ir neitikinsit manes, kad fizinis kruvis butu padejes. Mano degtukines rankos apauga toookiais bicepsais nuo nesiojimo, migdymo, zaidimu...

Vaikai labai skirtingi. Pluseti del ju tenka skirtingai. Man juokas, kai kokio pavyzdingo vaikelio mama moko gyventi moteriske, kurios vaikas naktim nemiega, maitinti reikia kas pusvalandi non stop 24 val. Kai ima postringauti apie reikiama ivesti rezima, butinybe atrasti laiko sau ir pan. Oi, kartais vaikams nusisvilpt ant visu pedagogiku. Kokia nesuvokianti mamyte ima destyti, kad vat jos Jonukas tai buvo ismokintas nakti 8 val ismiegoti. Pliurpalai. Yra vaiku, kuriems NIEKAIP tokiu rezimu neivesi.

Du auginau, galiu palyginti. Maziui galejom be problemu viska sureguliuoti. Su vyresnele vargom taip, kad oioioi. Pamenu, dukrai sesi menesiai, naktis, vyras eilinej komandiruotej. Verkia, atsikeliu, pamaitinu, panesioju, paraminu, pamigdau, paguldau i lovyte, po pusvalandzio- vel verkia... Na, vel tas pats, ir, kaip visada, po "proceduros" nukrentu kryzium ant lovos, su chalateliu (be rysio nusiimineti, vis vien tuoj vel kelsiuos...), atsijungiu zaibiskai. Vel girdziu- garsus, reikalaujantis riksmas. Keliuosi. Zvilgt i laikrodi- beveik keturios. CIA TAI BENT! O-ho-ho. Akim savo negalejau patiketi. TRIS valandas ismiegojo, stebuklas. Ryte, kai vyras paskambino- sakau, isivaizduoji, trys valandos! Tas irgi apsales. Ir jau imam nedrasiai tiketis, kad gal jau ims miegoti... Aha. Dudki. Kai metuku ir treju menesiu grizau i darba, mergina keldavosi 7-8 kartus per nakti. O darbas irgi buvo kitoj saly, persikraustem, nauja aplinka. Ir vis del to, darbe pailsedavau. Darbas buvo- nusisaut koks sunkus protiskai, issukiai kasdien, makaule iskausdavo nuo galvojimo. Bet kaip pailsedavau nuo to FIZINIO kruvio, ne tas zodis. Na, o kai dukrai suejo dveji, pamazu apsitvarke tas rezimas, pilvukas...

O jus sakot- fizinis kruvis. Oi, moteros, nezinot jus, ka reiskia menesiu menesiais VARGTI. Kai gime mazas, jau buvom nusiteike panasiai istorijai. Pinigai jau leido, tai pasisamdem valytoja, aukle naktine susiradom, mama mano issikvietem. Atsivezem vaika ir nesupratom bajerio. As jauciausiai puikiai (o po pirmo tai ), vaikas nakti tik karta-du keliasi. Atleidom valytoja, issiuntem mama namo, aukles neprireike ne kartelio.


O Astuxx norejau pagirti del vieno- tikrai tu saunuole, nes, esant tokiai situacijai, pervargimams, su vaiku ligoms, sugebi suvokti, kad kazka reikia daryti su tavo reakcijom, su tavo nuovargiais. Ir kad neieskai aplink kaltu. Ir kad nepili ant vyro (o forume toks problemu "sprendimas" oi kaip skatinamas , yra "geru" moteriskiu ). Na, tikrai - verta pagarbos tokia savitvarda!

Sigita beata taip susnekejo, kad ner ka net komentuot. Briedas kazikokstai.

Labutis.
Pritariu tai nuomonei, kad vaiku auginimas, ypac dvynuku ar pametinuku, tai tikras maratonas. Labai jau mus mamas isvargina. As nekaltinu Sigitos del jos nuomones, as irgi turbut buciau buvusi tokios nuomones, kai auginau pirma sunu nes jis buvo labai ramus (na naktim neduodavo daug miegoti, bet ir neiskankindavo, nes tik apetitas nakti geras budavo), bet dienom poilsio netrukdavo. Bet gimus antram vaikeliui tikrai prasidejo tikras maratonas 24val., jei kas butu suskaiciaves kiek km. per diena nutipeni, tai tikrai spidometras rodytu ne 6km.,o rupintis reikejo ne vienu mazyliu, vyresnelis irgi dar tik pasauli pazino. o as tikrai nemokejau atsitraukti nuo vaiku, jie man buvo, na ir yra, visas pasaulis, o jei dar vienas mazylis turi sveikatos problemu, tai kam gali patiketi vaikeli.
Zinai, Elina, as irgi toki ligu maratona taip pat patyriau, susega vienas, po savaites kitas. Pora savaiciu sveiki, po to vel kuriam nors angina po savaites kitam...Taciau jau metai laiko tokia problema nebekamouja, o buvo tikrai sunku, kai savaitem neislisdavau is namu niekur.
Del vaistu nuo dpresijos, as ju tikrai nenutrauksiu, nes pati pries kreipiantis i gydytojus pagalbos pasidomejau, kad pagr. priezastis tai serotino trukumas smegenyse, ir tik medikamentinis gydymas gali ji atstatyti, be to gydimas trunka ilgai neuztenka pora men. pagerti vaistu, gydimas gali uztrukti iki keliu metu.

Laikausi!!!

Supranti, yra dvi nuovargio rūšys - fizinis ir psichologinis nuovargis. Aš nei su vienu vaiku fiziškai nepavargdavau, abu pas mane naktim miegojo, abu, tfu tfu tfu, sveiki, na, gal panešiodvau, pasupdavau, pažaisdavau, bet ne tame buvo esmė. O tam nuolatiniam buvime kartu ir negalėjime atsitraukt nei minutei, nei pusdieniukui. Ta prasme, ir palikt nebuvo kur, ir nenorėjau palikt. Tai psichologiškai pavargdavau labai, ir čia krosiukas būtų puikiai padėjęs - gal dar ir dėl to, kad krosiuko momentu būni pats su savim...

Na, cia jau isnaglejimas, poniecka . Tokis psichologinis pavargimas. Kai pasaulis del nemiegojimo ima rodytis kaip per migla, kai i klausimus atsakineji po minutes pauzes, nes tiek laiko reikia suvokti klausimo apie ora esme ir t.t., tai to pasekoje pavaziuoja stogas, pradedi kudakuot... vat tai, mano galva, yra normalus psichologinis issekimas, atsirades fizinio issekimo pasekoje. O psichologiskai isekti nuo buvimo kartu, nu nizinau nizinau...

Nu nebent taip lengvai. Kaip as siandien ryte- atsikeliau persimiegojusi, sunkiai nuo pagalves pakilau, laikrasti vakaryksti priversta skaityti per pusrycius, bo tingi rupkes sekmadieniais laikrascius leisti, masina servise, negaliu isvaziuot pasizmonet- vai kaip issekau, vai vai. Po to nuvaziavau i Akruopuoli , pasizmonejau, isleidau kruva pinigu - ir prisisemiau, macnas tu pone. Ale zaislu kainos, pasakyciau. Tikrasis issekimas- darbas Kaledu senio nykstuke- ir moralinis, ir fizinis, ir finansinis, ir visoks kitoks.

Ir apskritai- Kaledos ant nosies. Praeita savaite ryte masinoj tokia gera daina isgirdau, berods, senojo Sinatros, - Have youself a merry little Christmas... Sveskite savo mazytes linksmas Kledas. Toliau ten zodziai- kazkaip- kitais metais tikrai nebebus rupesciu. Ir balsas tokis- siltas, paprastas, lyg aiskintu visiems aiskiai zinoma ir suprantama... Nu net apsiasarojau biskuti.

Gera daina, tesinga tokia.

Del vaistu nuo dpresijos, as ju tikrai nenutrauksiu, nes pati pries kreipiantis i gydytojus pagalbos pasidomejau, kad pagr. priezastis tai serotino trukumas smegenyse, ir tik medikamentinis gydymas gali ji atstatyti, be to gydimas trunka ilgai neuztenka pora men. pagerti vaistu, gydimas gali uztrukti iki keliu metu.



Mieloji Astuxx,
Jusu nekritiskas poziuris i gydytojus ir medikamentus, suleke sveikatos problemu Jusu sunui, o dabar sukels ir Jums. Po dvieju metu vaistu vartojimo, atsiras priklausomybe nuo ju. Priklausomybiu gydymas ne ka lengvesnis nei depresijos.

Moterys tukstancius metu augino vaikus ir ne po viena ar du, o keliolika, dirbo visus ukio darbus ir nezinojo kas tai yra depresija. Pagalvokite kodel?

I si klausima dalinai atsako Norge.

... neteko susidurti su depresijom. .... Mano degtukines rankos apauga toookiais bicepsais nuo nesiojimo, migdymo, zaidimu...

....bei
Noa
...Fizinis krūvis, kaip bebūtų keista, iš tikro padeda nuo depresijų, išbandyta ……

kokią tu turi teisę atkalbinėti žmogų gydytis? Ar ne per daug sau leidi?

Mieloji Sigita beata,

gydytojai mane dukart istrauke is labai sunkios fizines bukles. Taip, nesu vartojus antidepresantu. Bet esu isgyvenus pora kartu tik del vaistu rijimo saujomis ir pylimo i venas kibirais. Taip kad savo "kritiska poziuri" i gydytojus pasilaikykite sau.

Bicepsu auginimas nedidina serotino kiekio, deja. Pas vienus zmones jo yra naturaliai daugiau, pas kitus prie tam tikru aplinkybiu atsiranda trukumas. Vat ir visa depresiju chemija.