QUOTE(Dar @ 2008 01 22, 09:28)
Ne visada išeina taip taikiai viską išspręsti, nors ir labai norėtųsi.
Kas liečia vagiliavimą aš labai griežta, ir tai turi būti nutraukta iš karto. jokių meilikavimų čia netaikau. Taip negalima daryti, ir tam nėra jokio pereinamojo laikotarpio. Ne ir taškas. Tuo labiau kai vagiama iš savo namų, tai atsiranda nepasitikėjimas vaiku. O kam reikia kad jis tęstūsi. Taip pat ir melavimas, neleidžiu vaikams meluoti, nesakau, kad nesumeluoja, bet žino, kad bus nubausti dvigubai ir už tai ką padarė, ir už tai kad melavo. Todėl geriau pasakyti, nes ne visada kažką labai jau baustino padaro, bet tiesą turiu žinoti. Į visa kita žiūriu atlaidžiau. Bet melavimas ir vagiliavimas pas mus negalimas.
Kita vertus kažkaip su laiku pradedu suprasti, pajausti ar įsitikinti, kad visdelto šitie vaikai kitaip auklėjami. Na kitaip ir viskas. Nors aš visada laikausi pozicijos kad visi vaikai lygūs, ir nereikia išskirti, bet einant laikui suvokiu, kad kažkas kitaip. Kitaip kaprizinasi, kitaip supranta aplinką. Pavyzdžiui daug dalykų yra taip, kaip su mano sūnumi niekada nebuvo ir nėra. Bet čia ne žmogaus kaip atskiros asmenybės skirtumas, čia kitaip. Ir tą žodžiais sunku apsakyti. Tikriausiai dėl vaikystėje palikimo traumos.
Dar, nežinau kiek jie kitokie,manau kad nelabaii jie kuo skiriasi kaip mums gali atrodyti. Visgi manau, jog į juos žiūrim kiek kitaip, kiti asmenys, žinantys jų kilmę irgi į juos žiūri kiek kitaip. Gal pro padidinamą stiklą

. Pažystu vieną puikią globėję, bet va irgi labai jau žiūri, kad nepažadintų kokių tai galbūt esančių , glūdinčiiių vaikų genų

.
Dėl melavimo, vagysčių tai man šiuo atveju yra svarbiau kad vaikai patirtų jausmus susijusius su gėdingu jausmu, o ne juos bausti. Man daug svarbiau, kad jie atlikę gėdingą veiksmą patys to ir pasigėdytų, mano požiūriu tai daug veiksmingiau. Pameni, buvo toks apsakymas apie morkas, nebepamenu autoriaus, lyg ir Maruko, o K.Sajos "Klumpės". Man dar vaikystėj paliko didelį įspūdį. Tada pati sau sakiau, kad savo vaikus būtent taip auklėsiu

. Man daugel kartų vis reikdavo prisipažinti, ir tiesą pasakius nuo atkaklausreikalavimo prisipažinti nieko nepasimokydavau- jausdavau tik pyktį tėvams ir viskas. Net ne pyktį, žodžiu šlykštus tas jausmas būdavo. Nieko pozityvaus. Kalbėdavausi su vaikais kitais, pamenu jie irgi panašiai jausdavosi. O va vieną kartą buvo kaip su tom morkom

, išpurškiau mamos kvepalus po visus namus. Buvo klausimas- tu purškei, aš aišku ne ne ne aš

. Tuo ir baigėm. Po kiek laiko klausia- tai vienu kartu viską išpurškei ar per kelis kartus. aš kelis

. Paskui žinoma dar bandžiau sakyti ne ne, bet esmė jau buvo pasiekta. Tai va iki šiol gėda dėl to melo ir lindimo, ir nuo to karto nė karto prie jos kosmetikos nelindau. Už tokį mamos gudrumą labai ja didžiavausi Nežinojau uo laiku kaip tai įvardinti ką ji padarė, bet tai buvo labai pamokoma. O dabar žinau ką ji padarė- ji parodė mane pamokydama ne jėgą, o išmintį. Va už ką ją taip gerbiau.